Įvairūs apsakymėliai. Jonas Biliūnas

      – Dėkui, ponaiti – atsakė susigraudinęs tėvas – kažin, ar bepasimatysma kada?!…

      Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsoties.

      Paskum pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė: „Ar žinot, vaikai, ką man šitoj lazda primena?”

      Mes visi sužiurome.

      – Tai jau seni laikai – pradėjo jausmingu balsu tėvas – labai seni. Mudu su motina dar buvova17 jaunu: jūsų visų ir aut svieto18 dar nebuvo – tik Mykolas vienas buvo gimęs. Pasitaikino tada kaip tik blogi metai, duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbti už dviejų mylių – pačian Burbiškin19. Nusivariau kartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo20 arti. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau įsidėjau krepšelin duonos su druska, jaučiams – keletą saujų senų pelų21; daugiau nieko kita nebuvo. O reikėjo tris dienas atidirbti. Man beariant pasibaigė pelai, imti vėl – nėra iš kur; pasiganyti negalima – užginta. Mano jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka, o dar visą dieną arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų.

      Ir atėjo man tada galvon bloga mintis – taip, kaip jums jauniems dabar kartais atsitinka – dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?

      Atsikėliau nuo ežios22 ir priėjęs kupetį pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę jaučiams ir iš rankos šeriu; o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad žiūrint į juos ir man pačiam gera pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažkas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais mane Dumbraucką su lazda rankoj.

      – A tu, urevotai! Tau vogti, vogti!… – šaukė Dumbrauckas, pildamas man lazda per nugarą.

      Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė vėl… Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli manęs stovinčius: jie atgręžę savo sprandus stebėjos į mane… Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj…