Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes. Anders Rydell
atspėti, ką Hitleris dievina ar kuo bjaurisi. Numanyti, ką atmes, paprastai būdavo lengviau. Tam tikru ekspertu tuo klausimu tapo Heinrichas Hofmanas. Dėl to Hofmanui buvo perduotas žiuri darbas, kuriam iš pradžių vadovavo pora gerbiamų meno profesorių.
Hofmanui dar trečiame dešimtmetyje buvo patikėtos Adolfo Hitlerio dvaro fotografo pareigos. Laikui bėgant porelė tapo artimais draugais. Hofmanas su žmona Terese priklausė grupelei kasdien su Hitleriu bendraujančių žmonių. Jis pristatė Hitleriui savo studijos asistentę Evą Braun.
Viešas Hitlerio įvaizdis daugiausia buvo formuojamas per Hofmano objektyvą. Labai populiarioje fotografijų knygoje „Nežinomas Hitleris“ galima pažvelgti į despoto gyvenimą. Čia jis pozuoja su odiniais šortais, iškylauja po medžiu, irstosi valtimi ir lankosi meno ateljė. Išleista visa tokių knygų serija. Antraštės ir perdėm aiški vaizdų kalba panėši į knygeles vaikams, o tai tik dar labiau šiurpina: „Hitleris stato Didžiąją Vokietiją“ (1938), „Hitleris savo kalnuose“ (1938), „Hitleris Lenkijoje“ (1939) ir „Hitleris vakaruose“ (1940) su viršeliu, kuriame fiureris nufotografuotas prie Eifelio bokšto.
Hofmano nuotraukų monopolija sukrovė jam ir Hitleriui turtus. Pirmiausia milijonus reichsmarkių nešė Hofmano pasiūlymas imti autorinį atlygį už nuotraukas, kurios buvo naudojamos pašto ženklams.
Pasak Vokietijos statistikos departamento, 1939 m. vienos reichsmarkės perkamoji galia prilygo maždaug 35 šiandienėms Švedijos kronoms1. Didelę gautų pajamų dalį Hitleris naudojo savo meno kolekcijai plėsti. Kasmet jis nupirkdavo iš „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ apie 200 kūrinių.
Smalsius lankytojus, 1937 m. vaikštinėjančius „Haus der Deutschen Kunst“ galerijose, pasitiko nuogas nacistų svajonių ir fantazijų atspindys. Nemažai darbų buvo peizažai, kaimo kasdienybės vaizdai, dailūs kaimai ir tvirti, raumenis įtempę ūkininkai, plėšiantys plūgais juodą žemę. Jie buvo vaizduojami kaip iš juodžemio iškilę dievai, panašūs į didvyrius, tikros rasės, o paprastoje virtuvėje stovinčias putlias moteris supo geltonplaukiai vaikai – dažai vargiai galėjo paslėpti vaisingumo politiką.
Šioje parodos dalyje völkisch idealai atsiskleidė visu gražumu. Kraštovaizdžiai ir apylinkės alsavo pasaulio, nugalinčio industrializaciją, dvasia, kur staklės, automobiliai ir fabrikai yra tik anachronizmas.
Tam kontrastavo mašinas šlovinantys karo vaizdai, kur fronto išgyvenimams buvo suteiktas beveik religinis statusas. Fronto nuotykių aukštinimas tarpukariu išpopuliarėjo vadinamojoje savanorių literatūroje – gausiai perkamuose karą romantizuojančiuose romanuose. Fronto išgyvenimai buvo aprašomi kaip visiško autentiškumo akimirkos, pakylėjančios žmogų į aukštesnį lygmenį, kur vidinės galios ir ekstaziniai jausmai laisvai reiškiasi nevaržomi proto. Tai buvo už moralės ribų esančio smurto ir kovos aukštinimas. Tapyboje tai reikšta sustabdytos akimirkos forma, kai kareivis kyla iš apkasų ir bėga tiesiai mirčiai į nasrus. Nacius supykdė kaip tik tai, kad Ericho Marijos Remarko romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ sugriovė šį mitą. Hitleris ir nacizmas sumaniai pratino prie jausmo, kad kovos išgyvenimų yra ne tik fronte – visa žmonija įsitraukusi į amžiną rasių kovą. Blaivaus proto meno kritikas šiuose vaizduose galėjo įžvelgti netrukus tikrove virsiantį košmarą.
Trečioji parodos tema atrodė esanti kitoje erdvėje, pakylėta virš molėtų valstiečių laukų ir tokių pat molėtų kareiviškų mūšio laukų. Kūno studijos ir aktai, pirmiausia skulptūrų skyriuje. Žvaigždė čia buvo mėgstamiausias Adolfo Hitlerio skulptorius Arnas Brekeris (Arno Breker), jis pats dalyvavo ir žiuri darbe. Galingos Brekerio arijų skulptūros buvo artimos Hitlerio vizijai apie germanų meno atgimimą. Idealizuoti graikų ir romėnų pavyzdžio portretai, išsiskyrę rasinio ir biologinio suvokimo padailintomis formomis. Nacistų meno politika daug dėmesio skyrė formoms, nes forma ir rasinė politika buvo vienas ir tas pats. Formos neatitikimas – kūniškasis defektas – buvo ir rasinio idealo neatitikimas. Perdėm ryškūs skruostai ir, regis, tuoj sprogsiančios milžiniškos kaktos buvo iškirstos pagal rasinį ir biologinį trafaretą, net jei šiandien ir atrodo netikroviškos.
Vis dėlto formose būta ir erotiškumo. Tai itin jaučiama kito nacistų išaukštinto skulptoriaus Jozefo Torako (Josef Thorak) kūriniuose. Esė „Patrauklusis fašizmas“ (Fascinating Fascism) autorė Suzana Zontag (Susan Sontag) rašė: „Nacių laikotarpio dailininkai ir skulptoriai dažnai vaizduodavo nuogybę, tačiau jiems buvo draudžiama rodyti bet kokius kūniškus trūkumus. Jų kūnai atrodo kaip nuotraukos iš vyrams skirtų žurnalų apie sveikatą: merginos veidmainiškai aseksualios ir (technine prasme) pornografiškos, nes jos buvo tobula fantazija.“
Nacistinės estetikos dalimi tapęs herojinis realizmas vėl iškilo totalitarinėse komunistinėse valstybėse, tik skyrėsi vienu požiūriu: „Tarybų Sąjunga ir Kinija siekia paaiškinti ir sustiprinti utopinę moralę. Fašistinis menas vaizduoja utopinę estetiką ir fizinį tobulumą.“
Zontag atkreipė dėmesį į mene prasiveržiančią unikalią nacizmo traukos jėgą: „Fašizmo idealas yra seksualinės energijos transformavimas į „dvasinę galią“ visuomenės labui. Erotika (tai yra moterys) visada egzistuoja kaip pagunda, o pati herojiškiausia reakcija yra seksualinio impulso slopinimas.“
Adolfas Hitleris buvo įsitikinęs, kad populiarumo tarp moterų priežastis yra seksualinė jo trauka. Evą Braun iki pabaigos jis slėpė nuo viešumo, nes baiminosi prarasiąs tą trauką, taip pat ir dėl to, kad kalbant apie įvaizdį niekas, net asmeniniai santykiai, negalėjo konkuruoti su jo pasiaukojimu Vokietijai.
„Vis dėlto nacistinė estetika nebuvo savita meno kryptis, kaip kartais teigiama. Esmė paimta iš XIX a. biurgeriško meno idealo. Nacistai siekė sukurti rasinį mitą, o tam buvo efektyviau nuplagijuoti jau egzistuojančius meno žanrus, kurie daugelio sąmonėje siejosi su grožio ir harmonijos pojūčiu, užuot ieškojus nuosavos „nacistinės“ formų kalbos“, – rašo Arnė Rut ir Ingemaras Karlsonas knygoje „Visuomenė kaip teatras“. Romantiška peizažų tapyba, biurgeriškas realizmas ir neoklasicizmas buvo parankiausios kryptys.
Vis dėlto kartais pasitaikydavo ir modernių niuansų. Arnas Brekeris XX a. trečiame dešimtmetyje gyveno Paryžiuje, kur bendravo su jam įtaką dariusiais modernistais, pavyzdžiui, Pablu Pikasu, Žanu Kokto ir Žanu Renuaru. Ketvirto dešimtmečio pradžioje Alfredas Rozenbergas laikė ankstyvąją Brekerio kūrybą išsigimusia, bet šis jau buvo spėjęs įgyti partijoje galingesnių užtarėjų, tokių kaip Adolfas Hitleris. Tikėtina, kad Arno Brekerio sėkmę daugiausia galima paaiškinti jo melodramatinio stiliaus artumu nacistinei architektūrai.
Vėliau Brekeris atsidūrė liūdnai pagarsėjusiame 1944 m. Adolfo Hitlerio ir Jozefo Gebelso sudarytame „Dievo apdovanotų menininkų sąraše“. Į jį buvo įtraukti kūrėjai, laikomi nepakeičiamais nalcionalsocialistinei kultūrai.
Hitleris buvo labiausiai patenkintas ne „Grosse Deutsche Kunstausstellung“ kolekcija, o Trosto pastatu. Nacistai teigė, kad monumentalusis neoklasicizmas įkūnija nacionalsocialistų judėjimą. Nors vargu tai buvo tiesa, jiems pavyko pateikti tokią architektūrą kaip naują ir unikalią, tarsi atgimimą. Trosto stilių nacistai aukštino kaip „teutoniškai germanišką“. Iš tiesų architektai nesivaržydami skolinosi idėjų iš ankstesnių pastatų ir stilių, kur bendras vardiklis buvo bandymas sukurti didybės pojūtį. Politinę galią pastatai reiškė pirmiausia dydžiu. Žiūrovą ketinta priblokšti didingumu, architektūra turėjo padaryti jį nuolankų. Masteliais siekta groteskiškumo. Adolfo Hitlerio ir Alberto Špėro planuose dėl naujosios Trečiojo reicho sostinės Welhaupstadt Germania pagrindinė gatvė turėjo vesti į groteskiškų proporcijų susirinkimų salę Volkshalle. Sferiniame kupoliniame 320 metrų aukščio pastate turėjo sutilpti 180 000 žmonių. Įkvėpimo pasisemta iš vos 58 metrų aukščio Romos Panteono.
„Haus der Deutschen Kunst“, turintis 160 metrų ilgio kolonų fasadą, buvo tik mėginimas, palyginti su tuo, kas laukė. Tai pirmas nacistų pastatytas
Apie 3,9 euro (