Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes. Anders Rydell
ieškodamos tikrųjų savininkų ar jų palikuonių. Austrija 1955 m. pradėjo dalyti „niekam nepriklausančius“ meno kūrinius šalies muziejams. Toliau straipsnyje pasakojama, kad po 10 metų trukusių derybų Vienos žydų bendruomenei grąžinta 8 000 objektų. Daroma prielaida, kad kūrinių savininkai arba jų paveldėtojai žuvo, todėl 1996 m. šie daiktai parduoti aukcione, o pinigai paaukoti holokausto aukoms. Šis atvejis, taip pat ir aukcionas, sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio ir vėl pažadino susidomėjimą nacistų įvykdytomis meno vagystėmis. Šią temą aptarė ir pora XX a. paskutiniu dešimtmečiu pasirodžiusių knygų, ypač 1995 m. amerikiečių rašytojos Lyn H. Nikolas (Lynn H. Nicholas) kūrinys „Europos išprievartavimas“ (The Rape of Europa).
„Pradėjau rinkti medžiagą devinto dešimtmečio pradžioje, kai dirbau Vašingtono nacionalinėje galerijoje. Tarp muziejininkų sutikau tokių, kurie karo metais buvo MFAA nariai. Dauguma jų vadovavo įvairioms įstaigoms arba dirbo universitetuose. Tuo pat metu susiformavo palanki dirva holokausto studijoms ir užaugo nauja specialistų karta, kurios specializacija buvo išsamesnės nacizmo studijos. Taip paaiškėjo daug naujų faktų. Ėmiau domėtis, kas atsitiko su meno kūriniais. Tada niekas apie tai daug nežinojo, bet man pasisekė, nes JAV paimti archyvai buvo saugomi Vašingtone. Tyrinėjau originalius dokumentus beveik 10 metų, mat nacistai labai stropiai rinko kvitus, sąskaitas ir perdavimo dokumentus“, – pasakoja Lyn N. Nikolas savo namuose Vašingtono rajone Džordžtaune.
Dėmesio sulaukė ir Hektoro Feliciano (Héctor Feliciano) knyga „Prarastasis muziejus“ (The Lost Museum). 1997 m. ji kontroversiškai sutikta Prancūzijoje, kur iš pradžių buvo išleista, o tada atskleidė, kad nacių pavogti kūriniai kabojo ant iškiliausių šalies kultūrinių įstaigų sienų.
Taip pat ir kitose šalyse paaiškėjo, kad už iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto grąžintų meno kūrinių administravimą atsakingos žinybos arba komisijos netinkamai atliko savo darbą. Nyderlanduose niekada nebuvo grąžinta 4 000 per karą pavogtų kūrinių, iš jų 1 600 paveikslų. Kai kurie jų rado vietą muziejuose ant sienų. Paaiškėjo, kad niekada nebuvo tikrinama, kaip skirstomi iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto gauti meno kūriniai.
1998 m. surengtos Vašingtono konferencijos tikslas buvo tarptautinio konsensuso paieškos, kaip spręsti holokausto metais pradingusios nuosavybės klausimą. Omenyje turėtas ne tik menas, o apskritai nuosavybė. Vis dėlto konferencijoje labai daug kalbėta apie meną. Šis klausimas buvo taip ilgai atidėliotas dėl savo sudėtingumo, tačiau 1998-aisiais, kai jau buvo imtasi spręsti aukso, draudimo ir bankų sąskaitų klausimus, atrodė, kad neįveikiamų dalykų nėra. Iki amžiaus pabaigos valdžiusi Klintono administracija turėjo ambicijų imtis kai kurių dar nebaigtų XX a. konfliktų. Klintonas intensyviai stengėsi išspręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą, o to rezultatas buvo 2000 m. pasirašyta Kemp Deivido sutartis.
Atrodė, kad paskutiniais amžiaus metais tvyrantis politinis idealizmas buvo apėmęs ir Vašingtono konferencijos dalyvius, kurie pažadėjo daug daugiau, nei vėliau nuveikė.
Dauguma manė, kad reikalingas tarptautinis susitarimas meno vagysčių klausimais. Per prabėgusius 50 metų meno kūriniai kelis sykius pakeitė šeimininkus. Nacistų pagrobtas menas dabar buvo aptinkamas viso pasaulio kolekcijose, taip pat ir JAV.
Meno kūrinių klausimas buvo politinis, moralinis ir ekonominis iššūkis, todėl sudėtingesnis nei nacių aukso, bankų sąskaitų ir draudimų reikalai. Didžiausia problema – meno kūrinių vagysčių klausimo nebuvo galima išspręsti vienu bendru ekonominiu susitarimu, kaip buvo padaryta kitais atvejais. Menas juk yra unikalūs kūriniai, kurių neįmanoma kompensuoti taip kaip aukso. Daugumai šeimų tie kūriniai kėlė prisiminimų ir buvo susiję su šeimos istorija, o tai sunku įvertinti pinigais. Dėl to reikėjo rinktis sudėtingą problemos sprendimo būdą, sukuriant grąžinimo procesą kiekvienam pavieniam meno kūriniui.
Kitas keblumas buvo tai, kad padidėjo kai kurių kūrinių vertė. Pikaso darbas 1938 ir 1998 m. yra du visiškai skirtingi paveikslai.
Tuo remdamiesi 1998 m. Vašingtono konferencijos dalyviai bandė suformuluoti naujo grąžinimo proceso gaires. Rezultatas – Vašingtono principai, kuriuos pripažino 44 dalyvavusios šalys. Principus sudarė 11 punktų. Įsipareigota įsileisti į savo archyvus tyrinėtojus, ieškoti pavogtų meno kūrinių muziejų kolekcijose ir pirmiausia nustatyti „priimtinus ir adekvačius“ grąžinimo reikalavimus. Vis dėlto šie principai buvo moraliniai, o ne teisiniai įsipareigojimai. Tokia buvo laikotarpio dvasia, be to, įpareigojančią sutartį būtų pripažinę gerokai mažiau šalių.
Nors principai nebuvo įpareigojantys, o, pasak kai kurių kritikų, ir aiškiai per silpni, iš pradžių sutartis sutikta optimistiškai ir nuoširdžiai stengtasi sukurti restitucijos procesą. Net Rusija pažadėjo grąžinti trofėjų brigadų paimtus meno kūrinius, kuriuos nacistai prieš tai pavogė iš žydų. Švedija į Vašingtoną buvo pasiuntusi ministrų kabineto narį Perą Nuderį (Per Nuder) ir taip pat pripažino principus.
Baigiamojoje kalboje Stiuartas Aizenštatas sakėsi „esąs beveik priblokštas“ to, kas buvo pasiekta. „Kalbant apie nacistų konfiskuotus kūrinius, meno pasaulis daugiau niekada nebus toks kaip anksčiau, – sakė Aizenštatas. – Šios sėkmės aidas bus girdimas mūsų muziejuose, galerijose, aukcionuose, namuose ir širdyse šeimų, kurios dabar galės atgauti tai, kas joms teisėtai priklauso.“
5 SKYRIUS
Adolfo Eichmano fabrikas
ADOLFAS HITLERIS juodu mersedesu kirto Austrijos sieną. Šios akimirkos jis laukė beveik visą gyvenimą. Tam pasirinko niekuo neišsiskiriantį miestelį Braunau prie Ino. Jei austrai ir turėjo kur nors išskėstomis rankomis sutikti fiurerį, tai tik čia, gimtajame jo mieste. Kiek anksčiau tą 1938 m. kovo 12 dienos rytą sieną perėjo vermachtas. Vietoj kulkų lietaus kariai sutikti džiūgavimų, Hitlerį sveikinančių gestų, gėlių ir vėliavėlėmis mojuojančių žmonių minios, todėl invazija pavadinta Blumenkrieg – gėlių karu.
Braunau prie Ino, kaip ir Adolfas Hitleris, turėjo dvejopą tapatybę. Ilgai miestelis priklausė tai Austrijos, tai Bavarijos karalystei. Bet dabar tiltą per sieną žyminčią Ino upę puošiantis imperatoriškasis erelis pateko į nacių priklausomybę. Viskas tapo aišku. Hitleris važiavo per Braunau prie Ino atviru mersedesu ir tūkstančių vietinių gyventojų buvo sutinkamas kaip išvaduotojas.
Tik ilgai čia neužsibuvo, jau po valandėlės kortežas patraukė toliau į rytus. Hitleris pradėjo kelionę ne tik per Didžiąją Vokietiją, bet ir per savo vaikystę. Dabar traukė į Lincą, miestą, kurį visada laikė tikraisiais namais.
Kai Adolfui Hitleriui suėjo vienuolika, šeima persikėlė iš Braunau prie Ino į Leondingą, nedidelį miestelį prie Linco. Kaip tik čia Hitleris praleido beveik dešimt metų. Vėliau tą laikotarpį vadino laimingiausiu gyvenime.
Lince susivienijo Adolfo Hitlerio svajonės apie liaudį ir meną. Jausmingoje kalboje iš Rotušės balkono Hitleris pranešė, kad dabar išsipildė jo svajonė apie kitokią „liaudį“. Apačioje buvo susirinkę dešimtys tūkstančių žmonių. Vyriausiasis karo vadovybės štabo vadas Vilhelmas Keitelis (Wilhelm Keitel) tvyrančią nuotaiką apibūdino kaip „įsielektrinusią, įkaitusią ir esančią už suvokimo ribų“. Pasak liudytojų, sakydamas kalbą Hitleris verkė.
Hitlerio svajonė suvienyti Vokietiją ir Austriją išsipildė. Tačiau buvo ir kita. 1938 m. kovą ji dar nebuvo galutinai susiformavusi, bet jau kelis dešimtmečius kirbėjo Hitlerio galvoje. Iš pradžių kaip paprasti piešiniai ir akvarelės, o netrukus vis monumentalesnių pastatų eskizai. Panašu, kad fantazijos pakeisti Lincą kilo Hitleriui dar ankstyvoje paauglystėje. Būdamas šešiolikos, jis metė nekenčiamą mokyklą ir kelerius bohemiškus metus praleido nieko rimto neveikdamas. Griežtas ir reiklus Hitlerio tėvas Aloyzas staigiai mirė ir išvadavo sūnų nuo reikalavimų eiti jo pėdomis ir tapti valstybės tarnautoju. Jaunasis Adolfas įtikino mamą, kad jam lemta būti menininku. Manoma, kad tais metais