Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel
paskambinkite šiuo varpeliu. Valgyti jums atneš į lovą. Bet prieš tai aš dar užsuksiu pas jus.
Iskuhi pažvelgė į savo geradarę didelėmis savo tautos akimis, kuriose galėjai pamatyti gąsdinančias tolumas, tačiau ne sugrįžimo džiaugsmą:
– Ak, ačiū, ponia… Man nieko netrūksta… Ačiū, ponia…
Ir staiga atsitiko tai, ko nebuvo atsitikę nei tą baisiąją savaitę Zeitune, nei einant kolonoje, nei kelionės metu. Iš akių pasipylė ašaros. Tai buvo nevalingas protrūkis, verksmas be kūkčiojimo, nesulaikoma vienoda srovė, išvaduojanti iš sąstingio, kažkas tolima ir liūdna kaip toji rytietiška stepė, iš kurios ji atėjo. Iskuhi verkė ramiu veidu, nuolat kartodama:
– Atleiskite, ponia… Aš nenorėjau…
Žiuljetei norėjosi atsiklaupti šalia Iskuhi, pabučiuoti ją ir pasakyti, kad ji tikras angelas. Tačiau kažkas darė tokį įprastinį švelnumą neįmanomą. Gal atitrūkimas nuo šio pasaulio reikalų, kuris vis dar nebuvo apleidęs mergaitės, gal išgyvenimai, kuriuos ji vis dar jautė? Žiuljetė negalėjo paklusti švelnumo impulsui. Todėl tik lengvai pabraukė Iskuhi per plaukus ir tylėdama palaukė prie lovūgalio, kol tyliai verkianti mergaitė užmerkė akis ir nugrimzdo į gailestingą tuštumą.
Tuo tarpu močiutė Antaram nuplovė ir aprišo Sato kojų žaizdas. Tada mergaitę paguldė į lovą tarnaitės kambaryje. Vos tik ji giliai užmigo, pradėjo kraupiai klykti. Per visas praėjusias dienas ji nė karto neparodė nė ženklo baimės, tačiau sapne, tame gyvenimo pasikartojime, ant jos, regis, pasipylė tūkstančiai rimbo kirčių. Ją papurtydavo, bet tai nieko nepadėjo. Ji vėl kietai užmigdavo ir po valandėlės imdavo aikčioti ir šaižiai klykti. Kartais atrodydavo, kad šis staugimas yra tarytum noras įsitverti gelbstinčio vardo: „kiučiuk chanum!“
Kai iš tolimos kamarėlės pasklido šiurpūs riksmai, Žiuljetė pamatė sūnų, lipantį didžiaisiais namo laiptais. Stefanas degte degė. Nauji, nepažįstami, grėsmingi įvykiai pripildė jį malonaus virpulio. Lapkritį jis atšventė savo tryliktąjį gimtadienį, buvo tokio amžiaus, kai nepaprasti nuotykiai pakeri berniuko sielą. Dideles audras ir liūtis jis stebėdavo pro langą, slapta nekantriai laukdamas, kad įvyks kažkas nepaprasta. Dabar jis klausėsi su siaubu ir su džiugesiu.
– Ar girdi, mama, kaip klykia Sato?
„Iskuhi akys, mano vaikas turi Iskuhi akis“, – krūptelėjo Žiuljetė ir per vieną akimirką suprato, kokia gyvenimo bedugnė, kokia painiava atsiveria prieš ją. Pirmą kartą ją apėmė didžiulė baimė dėl Stefano. Ji nusitempė jį į kambarį, priglaudė prie savęs, o tyliame prieškambaryje aidėjo tolimi Sato riksmai.
Vėlai vakare Gabrielis Bagratianas susikvietė kunigą Ter Haikazuną, gydytoją Petrosą Altuni ir vaistininką Grikorą. Vyrai sėdėjo menkai apšviestame selamlike, rūkė čibuką ir cigaretes. Gabrielis norėjo išklausinėti šiuos mokytus ir labai gerbiamus vyrus, ką jie mano apie esamą padėtį, ką reikėtų daryti, jei ateitų įsakymas iškeldinti žmones, ir kokiais būdais būtų galima apsaugoti Musa Dago kaimus nuo galimos mirtinos grėsmės. Jam nieko nepavyko iš jų išgauti. Ter Haikazunas atkakliai tylėjo. Gydytojas pareiškė, kad jam jau šešiasdešimt aštuoneri ir kad esą nesvarbu, kaip prabėgsią dveji ar treji jam dar likę vargani metai. Jei dėl kokių nors priežasčių galas ateisiąs anksčiau, ką gi. Juokingai atrodo tas, kuris iš paskutiniųjų stveriasi už poros niekingų gyvenimo mėnesių. Visas gyvenimas nevertas tiek rūpesčių, kiek mums tenka patirti. Svarbiausia kaip galima ilgiau apsaugoti žmones nuo baimės. Tai esanti jo pareiga ir ją jis norėtų bet kokia kaina įvykdyti, visa kita – ne jo reikalas. Vaistininkas Grikoras ramiai rūkė savo kaljaną, kurį rūpestingai atsinešė iš namų. Tarp žėruojančių žarijų susimąstęs išsirinkdavo jam labiausiai patinkančią ir plikomis rankomis įsprausdavo ją į vandens pypkės tabako ritinėlį. Gal norėjo kitiems simboliškai parodyti, kad sugeba nuogomis rankomis liesti ugnį ir nenudegti. Įkypos akys, mandarino galva ir ožio barzdelė, šventiškas rūpestingumas kuriant kaljaną, didžiulis susikaupimas, regis, liudijo, kad jam svetimas bet koks jaudulys, kad niekas negali sudrumsti begalinės jo sielos ramybės. Tik dvasia suteikia teisę tikrovei, ne atvirkščiai. Kodėl reikėtų kažką veikti? Bet koks veiksmas savaime išnyksta tuštumoje, tik mintis mintija amžinai. Grikoras nežino, kas gali įvykti. Tačiau jis bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis neįsileis į savo vidų nieko atsitiktinio, neesminio, nereikšmingo, net jei tai būtų ir žiauriausia permaina. Norėdamas patvirtinti šį iš tiesų filosofišką idealą, kuriam jis pasiryžęs tarnauti iki paskutinės gyvenimo valandos, pacitavo turkišką priežodį, visai galėjusį tikti ir Rifaato Bereketo lūpoms:
– Kismetden zyade olmas! Neįvyksta nieko, ko nebuvo lemta.
Šiais žodžiais jis tarytum atvėrė galimybę pamiršti kankinamą dabarties klausimą ir nukreipti kalbą į tuos kilnius dalykus, kurie seniai atitrūkę nuo niekingo šiandienos aktualumo ir atvėsę lyg knygos lapai – jų dieviško buvimo vieta. Duslus vaistininko balsas leidosi į postringavimus apie įvairias predestinacijos teorijas, apie krikščionybės ir islamo santykius, apie Chalcedono bažnyčios susirinkimą, Grigalių Švietėją ir monofizitų mokymo pranašumus prieš Romos katalikų pažiūras. Vien nuo žodžių sukosi galva. Kunigas tik stebėjosi, kaip toli vaistininkas pažengęs teologijos moksluose. Jis išgirdo vardų, duomenų ir keistų kai kurių bažnyčios tėvų nuomonių, apie kurias nieko nebuvo girdėjęs savo studijų laikais vien todėl, kad jos atsirado tik Grikoro kūrybinio išradingumo dėka.
Prakeikimas! Gabrielis nemandagiai treptelėjo koja. Europietis pajuto neapykantą tiems lunatikams ir tauškaliams, kurie bejėgiškai pasiduoda mirčiai taip, kaip kai kurie apsileidžia ir pasiduoda nešvarai. Niekinamu rankos mostu jis pertraukė Grikoro žodžius:
– Norėčiau ponams pasiūlyti vieną mintį, kuri man šiandien atėjo į galvą, kai kalbėjausi su zaptiju Ali Nazifu. Galų gale, juk aš tebesu turkų armijos karininkas, kovojau fronte, turiu net apdovanojimą iš paskutiniojo Balkanų karo. Kaip jums atrodytų, jei užsivilkčiau uniformą ir nuvykčiau į Alepą? Generolui Džemaliui Pašai kadaise padariau nemažą paslaugą…
Senasis gydytojas kone piktdžiugiškai jį nutraukė:
– Džemalis Paša jau seniai perkėlė savo štabą į Jeruzalę.
Bet Bagratianas taip lengvai nepasidavė:
– Tai nesvarbu! Svarbesnis už Džemalį Pašą yra Alepo vali Dželalas Bėjus. Aš jo nepažįstu, bet visi žinome, kas jis ir kad jis iš visų jėgų stengiasi padėti. Jei dabar jį aplankysiu ir priminsiu, kad Musa Dagas yra toli nuo viso pasaulio, kad mes niekada nedalyvavome jokiuose politiniuose dalykuose, galbūt…
Gabrielis nutilo įsiklausydamas į niekieno nedrumsčiamą tylą. Tik retkarčiais Grikoro kaljane sugurguliuodavo vanduo. Po ilgos tylos Ter Haikazunas padėjo į šalį savo čibuką:
– Vali Dželalas Bėjus, – tarė jis žvelgdamas kažkur į tolumą, – žinoma, yra didelis mūsų tautos draugas. Jis mums padarė nemažai gera. Kol jis buvo valdžioje, galėjome nebijoti baisiausių nelaimių. Deja, draugystė su mumis jam neišėjo į gera…
Iš plačios rankovės Ter Haikazunas išsitraukė sulankstytą laikraštį:
– Šiandien penktadienis. O čia trečiadienio „Tanin“ numeris. Pranešimas atspausdintas smulkiu šriftu sunkiai pastebimoje vietoje. – Jis atitraukė laikraštį toliau nuo akių. – „Kaip praneša Vidaus reikalų ministerija, jo ekscelencija Alepo vali Dželalas Bėjus visam laikui atleistas iš savo pareigų.“ Štai ir viskas.
Penktas skyrius
DIEVIŠKASIS INTERMEZZO
Homero herojai kovoja dėl Skajos vartų ir kiekvienas mano, kad pergalė ar pralaimėjimas priklauso nuo jo ginklų. Tačiau herojų kova tėra tik atspindys dievų kovos, vykstančios virš jų