Štai taip tu ją prarandi. Junot Diaz

      Saulė, mėnulis ir žvaigždės

      Nesu piktadarys. Suprantu, kaip skamba – gynybiškai, nenuoširdžiai – tačiau tiesa. Aš kaip ir visi kiti: silpnas, darantis klaidų, bet iš esmės geras. Magda nesutinka, laiko mane tipišku dominikiečiu: sucio1, subingalviu. Suprantate, prieš daug mėnesių, kai Magda dar buvo mano mergina, kai nereikėjo dėl nieko nerimauti, buvau jai neištikimas su pupyte, kuri turėjo kupetą laisvai krintančių devinto dešimtmečio plaukų. Nesakiau Magdai ir šito. Juk suprantate, kaip čia yra. Šitokį smirdantį kaulą geriau laikyti užkastą galiniame gyvenimo kieme. Magda sužinojo tik dėl to, kad draugė jai parašė sumautą laišką. O laiške buvo smulkmenėlių. Tokio mėšlo net girtas savo draugužiams nepasakotum.

      Dalykas tas, kad visos nesąmonės jau pasibaigė prieš daugybę mėnesių. Mudviejų su Magda reikalai gerėjo. Nebuvome tokie nutolę kaip tą žiemą, kai apgaudinėjau ją. Šaltis praėjo. Ji lankydavosi mano namuose, kur, užuot valkiojęsi su bukagalviais draugužiais – kada aš rūkydavau, o ji mirdavo iš nuobodulio, − žiūrėdavome filmus. Važiuodavome pavalgyti. Net nuėjome į spektaklį teatre „Crossroads“, nufotografavau ją su keliais garsiais juodaodžiais dramaturgais, Magda taip smarkiai šypsojosi, kad, atrodė, jos didžiulė burna tuoj perplyš. Mudu vėl buvome pora. Savaitgaliais važiuodavome pas jos arba mano tėvus. Pusryčiaudavome mažose užeigėlėse taip anksti, kad be mūsų jose daugiau nieko nebūdavo. Knaisiodavomės Naujojo Bransviko bibliotekoje, kurią iš nešvarių pinigų pastatė Karnegis. Mudu gyvenome puikiu ritmu. Ir tada lyg iš niekur tas laiškas trenkia kaip granata „Žvaigždžių kelyje“ ir viską ištaško. Praeitį, dabartį, ateitį. Staiga Magdos giminės jau trokšta mane nudėti. Nesvarbu, kad aš dvejus metus tvarkiau jų mokesčius ir šienavau veją. Magdos tėvas, kuriam buvau kaip hijo2, telefonu vadina mane subingalviu, o jo balsas skamba lyg virve smaugiamo. Sako, nesu vertas, kad kalbėtų su manimi ispaniškai. Sutinku vieną Magdos draugių Vudbridžo prekybos centre – Klaribelę, ecuatoriana3, turinčią biologijos mokslų laipsnį, siauraakę – o elgiasi ji taip, tarsi būčiau suėdęs kažkieno numylėtą vaikelį.

      Geriau jau nežinotumėt, kaip sureagavo Magda. Tai buvo lyg penkių traukinių susidūrimas. Ji sviedė į mane laišką – nepataikė, laiškas nusileido po „Volvo“, − ir atsisėdusi ant šaligatvio krašto ėmė gaudyti orą.

      – O Dieve, – aimanavo ji, – o Dieve.

      Čia toks atvejis, kada, kaip maniškiai vyrukai pareiškia, jie būtų visko, po velnių, išsigynę: „Kas ta Kasandra?!“ Mane vemti vertė vien nuo minties bandyti ką nors neigti. Atsisėdau greta, sugriebiau besiblaškančias Magdos rankas ir pradėjau vapėti kažkokias idiotiškas nesąmones, neva „Tu turi manęs paklausyti, Magda, turi paklausyti, nes antraip nesuprasi.“

      Leiskite papasakoti apie Magdą. Ji kilusi iš Bergenleino: žemutė, didžiaburnė, storašlaunė, o juodose garbanose gali rankos paskęsti. Tėvas – kepėjas, motina – vaikiškų drabužėlių prekeivė, užsiimanti išnešiojamąja prekyba. Gal Magda ir ne pendeja4, vis dėlto jos siela viską atleidžianti. Katalikė. Kiekvieną sekmadienį tempdavosi mane į bažnyčią ispaniškų mišių. Ir kada kuris nors giminaitis nesveikuoja, ypač tas Kuboje, ji rašo laiškus vienuolėms Pensilvanijoje ir prašo melstis už jo šeimą. Magda – knygų žiurkė, ją pažįsta visi miesto bibliotekininkai, mokytoja, ją myli mokiniai. Visada man karpo iš laikraščių visokį šlamštą apie dominikiečius. Matomės, na, tikriausiai kas savaitę, o ji vis tiek siuntinėja paštu bukaprotiškus laiškelius, kad jos nepamirščiau. Nepažįstu nieko, kas būtų nusipelnęs tokio išdūrinėjimo mažiau už Magdą.

      Šiaip ar taip, nenoriu įkyrėti pasakojimais apie tai, kas buvo, kai Magda sužinojo. Maldavimas, nėrimasis iš kailio, verksmas. Gana bus tik pasakyti, kad po dviejų savaičių važinėjimo į jos namus, laiškų siuntinėjimo, dieną naktį nesibaigiančių skambučių mudu susitaikėme. Nereiškia, kad vėl pietavau su jos tėvais ar kad jos draugės džiūgavo. Tos cabronas5 buvo kategoriškai prieš: ne, jamás 6, niekada. Iš pradžių ir Magda nebuvo pernelyg linkusi taikytis, tačiau mano pusėje buvo mūsų bendra praeitis, mūsų prisiminimai. Kada ji paklausė, „ko tu manęs nepalieki?“, pasakiau tiesą: „nes myliu tave, mami 7.“ Žinoma, skamba kaip šūdini tauškalai, tačiau tai tiesa: Magda yra mano meilė. Nenorėjau, kad ji paliktų mane. Neketinau iškart pulti ieškoti naujos merginos vien todėl, kad vieną kartą šitaip kvailai susimoviau.

      Nesakau, kad buvo lengva, tikrai ne. Ji užsispyrusi. Kai pradėjome susitikinėti, sakė, kad permiegos su manimi ne anksčiau kaip po mėnesio, nors ir kaip stengiausi įlįsti į jos kelnaites, nepasidavė. Magda jautri. Ją įskaudinti taip lengva, kaip sudrėkinti popieriaus lapą. Negalite įsivaizduoti, kiek kartų manęs klausė (ypač po to, kai pasidulkindavome): „Ar ketinai kada nors man pasakyti? Kodėl?“ Šie buvo jos mėgstamiausi klausimai. Mano mėgstamiausi atsakymai buvo: „Taip“ ir „Tai buvo kvaila klaida. Aš nemąsčiau“.

      Keletą kartų netgi kalbėjomės apie Kasandrą, dažniausiai tamsoje, kai negalėdavome matyti vienas kito. Magda klausė, ar mylėjau Kasandrą, aš atsakiau, kad ne. „Ar vis dar galvoju apie ją? Ne. Ar man patiko ją dulkinti? Tiesą sakant, mažute, buvo gan prastai.“ Pastarasis atsakymas niekada neskamba teisingai, tačiau neturi kito pasirinkimo, privalai tai sakyti, kad ir kaip idiotiškai skambėtų – privalai sakyti.

      Kai ji grįžo, kurį laiką viskas buvo lyg ir gerai, tačiau neilgam. Netrukus mano Magda pradėjo virsti kita Magda. Ji nebenorėjo likti nakvoti taip dažnai kaip anksčiau, nebenorėjo kasyti man nugaros, kai paprašydavau. Net keista, kokius mažyčius dalykus žmogus pastebi. Pavyzdžiui, seniau niekada neprašydavo paskambinti dar kartą, kai kita linija kalbėdavo su kuo nors kitu. Aš visada turėjau pirmenybę. Jau nebeturiu. Aišku, kaltinau Magdos drauges dėl visų šitų nesąmonių, jos, žinau, drebia mane purvais.

      O iš saviškių palaikymo dėl Magdos irgi nesulaukiau: „Velniop ją, neverta tiek prakaituot dėl tos kalės.“ Kad ir kaip stengiausi, negalėjau prisiversti taip galvoti. Negalėjau be Magdos. Vėl dirbau viršvalandžius siekdamas būti su ja, tačiau tai nepadėjo. Kiekvienas filmas, į kurį ėjome, kiekvienas naktinis pasivažinėjimas, į kurį leidomės, kiekvienas kartas, kai ji likdavo nakvoti, – viskas dvelkė kažkokia nepaaiškinama neigiamybe. Jaučiausi taip, lyg po truputį mirčiau, tačiau kiekvieną kartą, kai bandydavau apie tai pasikalbėti, Magda liepdavo liautis su šitomis paranojiškomis nesąmonėmis.

      Po kokio mėnesio ji ėmė keistis, bet kuris paranojiškas nigeris dėl tokių pokyčių būtų supanikavęs. Nusikirpo plaukus, pradėjo pirkti geresnę kosmetiką, naujus drabužius, penktadienio vakarais išeidavo linksmintis su draugėmis. Kai klausdavau, ar galime tiesiog likti namuose ir atsipalaiduoti, jau nebūdavau tikras dėl atsakymo. Dažnai išgirsdavau „ne“. Kai klausdavau, kas, po velnių, čia dedasi, atsakydavo, kad ir pati mėgina tai suprasti.

      Aš žinau, ką ji daro. Ji bando priversti mane suvokti, kokia nestabili mano pozicija jos gyvenime. Lyg pats to nesuprasčiau.

      Tada atėjo birželis. Įkaitę balti debesys plūduriavo danguje, žmonės plovė automobilius vandens žarnomis, lauke skambėjo muzika. Visi ruošėsi vasarai, net mes. Dar metų pradžioje mūsų metinių proga buvome suplanavę kelionę į Santo Domingą, turėjau nuspręsti, ar vis dar važiuosime. Jau kuris laikas šitas klausimas kybojo ore, bet kažkaip įsivaizdavau, kad tai išsispręs savaime. Kai tapo aišku, kad taip neįvyks, pasiėmiau bilietus ir paklausiau:

      – Ką manai?

      – Manau, kad