Bendravardis. Jhumpa Lahiri
keistai įkvepiantis pasakojimas apie Akakijų Akakijevičių, nuskurdusį pagrindinį veikėją, kuris visą gyvenimą nuolankiai perrašinėjo kitų parašytus raštus ir kentėjo patyčias. Širdyje jis juto didelę užuojautą vargšui Akakijui, romiam valdininkėliui, nes toks savo karjeros pradžioje buvo ir Ašoko tėvas. Kiekvieną kartą, skaitydamas, kaip prieš krikštydama sūnų motina atsisakė daugybės keistų vardų, Ašokas garsiai juokdavosi. Ir šiurpdavo nuo siuvėjo Petrovičiaus kojos nykščio aprašymo: „išsigimusiu nagu, storu ir tvirtu lyg vėžlio kiautas“. Jo burna sudrėkdavo skaitant, kaip Akakijus vakarą prieš jo apsiausto vagystę valgė šaltą veršieną, saldžius pyragaičius su kremu ir gėrė šampaną, nors pats Ašokas tokio maisto niekada nebuvo ragavęs. Ašoką priblokšdavo Akakijaus apiplėšimas „aikštėje, panašioje į baisią dykumą“, kurioje vargšelis liko sušalęs ir pažeidžiamas. O Akakijaus mirtis, aprašyta po kelių puslapių, visada išspausdavo ašaras akyse. Kažkodėl Ašokui darėsi vis sunkiau suprasti apysaką. Jis viską įsivaizduodavo labai aiškiai ir taip įsijausdavo, kad prasmė tarsi nugrimzdavo dar giliau ir apsitraukdavo migla. Akakijaus šmėkla neduodavo ramybės ne tik paskutiniuose puslapiuose, bet ir Ašoko sielos gelmėje, kur ji atskleisdavo pasaulio neprotingumą ir neišvengiamybę.
Lauke greitai sutemo, beveik nebesimatė padrikų Hauros stoties žiburių. Jo vieta buvo septintame antros klasės vagone, už vagono su oro kondicionieriumi. Kadangi buvo atostogų metas, keleiviai sėdėjo susigrūdę. Ypač triukšmavo atostogauti važiuojančios šeimos. Maži vaikai buvo išpuošti gražiais drabužiais, mergytės su ryškiais kaspinais plaukuose. Ašokas pavakarieniavo prieš išvykdamas į stotį, tačiau jam prie kojų stovėjo motinos įdėtas keturių dalių termosas su užkandžiais, jei jis kartais naktį išalktų. Savo kupė jis dalijosi su kitais trimis keleiviais – vidutinio amžiaus pora iš Biharo, kuri, kaip jis nugirdo iš jų pokalbio, ką tik ištekino vyriausią savo dukterį, ir draugišku, pilvotu bengalu verslininku vardu Ghošas, dėvinčiu kostiumą ir ryšinčiu kaklaryšį. Verslininkas pasisakė Ašokui ką tik su žmona grįžęs iš Anglijos, kur dvejus metus dirbo pagal sutartį, tačiau grįžo namo, nes žmona užsienyje labai liūdėjo. Apie Angliją pakeleivis atsiliepė pagarbiai. Tviskančios tuščios gatvės ir spindintys juodi automobiliai jam atrodė tarsi sapnas. Kaip ir pagal tvarkaraštį išvykstantys traukiniai. Niekas nespjaudo ant šaligatvių. Jo sūnus gimė britų ligoninėje.
– Ar daug pasaulio pamatei? – paklausė Ghošas Ašoko, atsirišdamas batus ir sėsdamasis rytietiškai ant savo gulto. Jis išsitraukė iš švarko kišenės cigarečių pakelį „Dunhill“ ir, prieš užsidegdamas cigaretę, pasiūlė visiems kupė pasivaišinti.
– Kartą buvau Delyje, – atsakė Ašokas, – pastaruoju laiku kartą per metus vykstu į Džemšedpurą.
Ghošas iškišo ranką pro langą ir nukratė žėruojantį cigaretės galiuką į tamsą.
– Ne tokį pasaulį, – pasakė jis, liūdnai apžvelgdamas traukinio vidų. Paskui pakreipė galvą į langą. – Anglija. Amerika, – vardijo jis, tarsi tai būtų pralekiančių kaimų pavadinimai. – Ar kada pagalvojai ten nuvykti?
– Mano dėstytojai kartkartėmis apie tai užsimena, bet aš turiu šeimą, – atsakė Ašokas.
Vyras susiraukė.
– Jau vedęs?
– Ne, bet turiu motiną, tėvą, šešis jaunesnius brolius ir seseris. Esu vyriausias.
– Po kelerių metų vesi ir gyvensi tėvų namuose, – spėliojo pakeleivis.
– Turbūt.
Ghošas pakratė galvą.
– Kol dar esi jaunas ir laisvas, – pasakė jis ir plačiai išskėtė rankas pabrėždamas žodžius, – padaryk sau paslaugą. Kol dar nevėlu, per daug nesvarstydamas įsimesk į lagaminą pagalvę, apklotą ir pamatyk kuo daugiau pasaulio. Nesigailėsi. Jei nepadarysi to dabar, paskui bus per vėlu.
– Mano senelis tvirtina, kad tam skirtos knygos, – atsakė Ašokas ir, pasinaudodamas proga, atsivertė apysakų rinkinį, kurį laikė rankoje. – Jų padedamas gali bet kur keliauti nepajudėdamas iš vietos.
– Kiekvienam savo, – pasakė vyras ir mandagiai palenkė galvą į vieną pusę. Nuorūka iškrito iš jo pirštų. Pasilenkęs prie savo kojų, jis įkišo ranką į krepšį ir, išsitraukęs dienyną, atsivertė spalio dvidešimtos dienos puslapį. Jis buvo tuščias. Iškilmingai atsukęs parkerio dangtelį, puslapyje vyras užrašė savo vardą ir adresą. Paskui atplėšė ir padavė Ašokui.
– Jei kada nors pakeisi savo nuomonę ir tau reikės kontaktinių asmenų, pranešk man. Aš gyvenu Toligunge, iškart už tramvajų parko.
– Ačiū, – padėkojo Ašokas, sulankstė lapelį ir įkišo į knygos galą.
– Gal suloškime kortomis? – pasiūlė Ghošas, išsitraukęs iš švar- ko kišenės nuzulintą kortų kaladę. Ant jos nugarėlės buvo atvaizduotas Didysis Benas. Tačiau Ašokas mandagiai atsisakė, nes nemokėjo lošti kortomis. Be to, jam labiau patiko skaityti. Keleiviai vienas paskui kitą uždarame tambūre išsivalė dantis, persirengė pižamomis, užtraukė aplink save užuolaidas ir sumigo. Ghošas pasisiūlė miegoti aukštai ir, tvarkingai sulankstęs kostiumą, basomis kojomis užlipo ten kopėčiomis. Tad Ašokas netrukdomas galėjo žiūrėti pro langą. Pora iš Biharo pasivaišino saldumynais iš dėžutės, atsigėrė vandens iš vieno puodelio – nė vienas jų lūpomis nepalietė kraštelio – paskui taip pat įsikūrė savo vietose, išjungė šviesą ir nusisuko į sieną.
Tik Ašokas tebesėdėjo ir vis dar apsirengęs skaitė. Virš jo galvos degė maža lemputė. Kartkartėmis pro langą jis pažvelgdavo į juodą kaip smala bengališką naktį, neryškius palmių siluetus ir vargingus namelius, atsargiai versdamas pageltusius knygos lapus, iš kurių keli buvo nežymiai išvagoti kirminų urvelių. Garo variklis pūškavo raminamai ir galingai. Giliai krūtinėje aidėjo bukas ratų bildesys. Pro langą praskriejo iš aukštų kaminų ištrūkusios žiežirbos. Plonas lipnių suodžių sluoksnis nusėdo ant jaunuolio veido, akių vokų, rankos, kaklo. Jis pamanė, kad, kai tik atvažiuos, senelė primygtinai prašys nusiprausti muilu „Margo“. Įsijautęs į liūdną Akakijaus Akakijevičiaus, klaidžiojančio plačiomis, apsnigtomis ir vėjuotomis Sankt Peterburgo gatvėmis, padėtį, jis dar nežinojo, kad ateityje pats gyvens ten, kur bus daug sniego. Ašokas vis dar skaitė ir nemiegojo kartu su keliais būdraujančiais keleiviais, kai pusę trijų ryto nuo bėgių nuriedėjo garvežys ir septyni vagonai. Driokstelėjo, lyg sprogus bombai. Pirmi keturi vagonai apvirto įduboje prie kelio. Penktas ir šeštas vagonai, vežantys pirmos klasės ir vagono su oro kondicionieriumi keleivius, sugriuvo vienas ant kito – žmonės mirė miegodami. Septintas vagonas, kuriuo važiavo Ašokas, taip pat nuvirto ir smūgio bangos buvo nusviestas į lauką. Avarija įvyko už 209 kilometrų nuo Kalkutos, tarp Gatšilos ir Dalbamgaro stočių. Traukinio apsaugininko nešiojamasis telefonas neveikė. Tik nubėgęs beveik penkis kilometrus į Gatšilą, pasiuntinys pranešė apie įvykį ir paprašė pagalbos. Praėjo daugiau kaip valanda, kol atvyko pirmieji gelbėtojai, nešini lempomis, kastuvais, semtuvais ir kirviais, pasirengę traukti iš vagonų kūnus.
Ašokas ilgai prisiminė, kaip kažkas šūkavo ir klausė, ar yra kas gyvas. Jis ir pats mėgino šaukti, bet jam nepavyko – iš gerklės sklido tik silpnas girgždesys. Jis prisiminė, kaip pusgyviai žmonės dejavo ir beldė į vagono sienas, šnabždėdami ir užkimę prašė pagalbos, tarė žodžius, kuriuos galėjo girdėti tik tie, kurie ir patys sužaloti buvo įstrigę traukinyje. Ašoko krūtinė ir dešinė marškinių rankovė permirko krauju. Smūgio banga išmetė jį pro langą ir nusviedė už kelio. Jis visiškai nieko nematė ir kelias pirmas valandas manė, jog galbūt apako kaip jo senelis, kurį keliavo aplankyti, jis užuodė aitrų ugnies kvapą, girdėjo musių zvimbimą, vaikų verksmą, burnoje pajuto dulkių ir kraujo skonį. Jie buvo kažin kur lauke. Aplink juos sukiojosi kaimo