Nematoma gija. Laura Schroff
pradėjo karpyti pirštinę. Negailestingai karpė kietą odą, kol iš pirštinės liko tik sutrinti skutai. Frenkas neįstengė į tai žiūrėti. Jis raudodamas nuskuodė namo. Aš priėjau prie telefono ir paskambinau mamai į darbą: „Grįžk namo – tučtuojau!“
O Anetė nulėkė į savo kambarį ir pasislėpė ten su Nense.
Grįžusi namo mama rado Nunzį išsijungusį svetainėje ant sofos. Aplink jį ant grindų mėtėsi Frenko pirštinės skutai. Frenkas tūnojo pasislėpęs savo kambaryje, raudojo įsilindęs į kampą, o mama visaip bandė jį nuraminti. Tačiau ji nieko negalėjo padaryti: nebuvo tinkamų žodžių jam paguosti.
Kitą rytą tėvas elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Mes visi irgi. Taip būdavo visada, taip elgtis mums liepė mama. Vis dar girdžiu jos kuždėjimą: „Elkitės kaip paprastai, tarsi nieko nebūtų nutikę.“ Po kelių dienų tėvas grįžo namo nešinas nauja beisbolo pirštine Frenkui.
Jis nesuvokė, kad senosios, sukarpytosios, neįmanoma pakeisti.
6. Tik tiek?
Kai prie to paties kampo susitikome ketvirtą pirmadienį, pasakiau Morisui, jog, užuot kur nors jį nusivedusi, šiandien pagaminsiu jam vakarienę savo namuose. Jis gerokai nustebo, bet vis tiek tarė: „Puiku.“ Tiesą pasakius, ir pati nustebau, kad išdrįsau jį pasikviesti. Jau seniai norėjau pavaišinti Morisą naminiu maistu, tik vis kankino visokios abejonės. Ar turėčiau kviestis šį vaiką namo? Ar tai galėtų kaip nors atsigręžti prieš mane pačią? Ką pagalvos žmonės? Tačiau kai tą vakarą pamačiau Morisą – kai jis nusišypsojo mane išvydęs – pajutau: viskas bus gerai.
Nuėjome iki mano namo, skambiai vadinamo „Simfonija“. Durininkas Stivas mostelėjo pasisveikindamas:
„Labas vakaras, panele Šrof“, – tarė jis.
Tada jis nužvelgė Morisą, ir šįkart vilkintį savo vyšninės spalvos purvinus treningus. Akimirką jie tiesiog spoksojo vienas į kitą. Stivo pareiga buvo žinoti visus namo lankytojus, tačiau dabar jam sunkiai sekėsi suprasti, kas čia vyksta.
„Tai mano draugas Morisas“, – galų gale nutraukiau aš nejaukią tylą.
Nemanau, kad Stivui pasidarė aiškiau.
Nužingsniavome per vestibiulį liftų link. „Simfonija“ – naujas pastatas, o erdvus jo vestibiulis atrodė išties stulbinamai: nuostabios rudos ir juodos spalvų granito grindys, aukštos lubos, art deco stiliaus puošyba, didžiulis durininko stalas. Viskas švytėte švytėjo. Liftas buvo erdvus ir šviesus, o koridorius iki mano buto durų išklotas prabangiais kilimais. Morisas tylomis viską apžiūrinėjo.
Mano butukas buvo nedidelis, tačiau man tai – prabangiai įrengtas prieglobstis: milžiniški langai iki pat lubų, dvi erdvios spintos, visiškai nauja virtuvė ir balkonas. Čia turėjau kraitinę raudonmedžio skrynią, dailų ovalo formos valgomojo stalą ir elegantišką senovinę komodą. Bute derėjo mėlyna ir raudonmedžio spalvos. Viskas buvo taip, kaip norėjau pati.
Pasiūliau Morisui atsisėsti ant sofos. Jis pritūpė prie dešiniojo ranktūrio, ant paties kraštelio. Berniuko žvilgsnis užkliuvo už milžiniško ąsočio ant grindų, į kurį beriu centus. Tai buvo gal pusmetrio aukščio permatomas plastikinis ąsotis, iki pusės pripildytas penkių, dešimties ir dvidešimt penkių centų monetų. Šią mintį man pakišo tėvas, kuris visus gautus arbatpinigius mesdavo į didžiulį kibirą miegamajame. Jis niekada neimdavo iš ten pinigų, tik įmesdavo. Mes, vaikai, susižavėję stebėjome, kaip auga jo pinigų kalnas. Kiekvienais metais kovo mėnesį jis mus pasisodindavo ir leisdavo padėti skaičiuoti pinigėlius – taip surinkdavo kelis tūkstančius dolerių, kuriuos panaudodavo mokesčiams sumokėti. Po daugelio metų, kai pati pradėjau dirbti, aš nusipirkau ąsotį. Manau, dabar ten turėtų būti koks tūkstantis dolerių smulkiomis monetomis. Tokiam vaikui kaip Morisas, gyvenančiam iš gatvėje išprašytų centų, tas ąsotis turėjo atrodyti it milžiniškas lobis.
„Gal norėtum dietinės kokakolos?“ – pasiūliau.
„Taip“, – atsakė jis.
Atnešiau jam gėrimo ir atsisėdau šalia ant sofos.
„Morisai, aš noriu rimtai su tavimi pasikalbėti. Daugiau tos temos neliesiu, todėl noriu, kad atidžiai mane išklausytum.“
Morisas net įsitempė.
„Pasikviečiau tave į savo namus tik todėl, kad laikau savo draugu. Draugystės pagrindas – pasitikėjimas, ir noriu, kad žinotum, jog aš niekada neišduosiu tavo pasitikėjimo. Noriu, kad žinotum, jog visada galėsi manimi pasikliauti. Bet jeigu tu išduosi mano pasitikėjimą, nebegalėsime būti draugai. Supranti?“
Morisas pažvelgė į mane didelėmis apskritomis akimis, tačiau nieko neatsakė. Jis atrodė sutrikęs, gal net išsigandęs.
„Ar aišku? – paklausiau dar kartą. – Ar supranti, apie ką aš kalbu?“
Tada Morisas manęs paklausė: „Tik tiek? Tiesiog norite, kad būčiau jūsų draugas?“
„Taip, tik tiek.“
Aiškiai mačiau, jog jam lyg akmuo nuo širdies nusirito. Berniukas atsistojo ir ištiesė ranką. Sukirtome delnais.
„Pažadėta – padaryta“, – rimtai pareiškė jis.
Daug vėliau Morisas man papasakojo, kaip išsigando, kai pasisodinau jį pasikalbėti. Jis iš patirties žinojo, kad tokiu atveju suaugusieji dažniausiai ko nors iš jo nori. Jo motina, dėdės, suteneris Žaltys – pradėdami panašų pokalbį jie visada turėdavo kokių nors užmačių, slaptų kėslų. „O dabar ir ši baltoji ponia ko nors norės. Dabar, – nusprendė Morisas, – pagaliau sužinosiu, kodėl ji man tokia gera.“
Jam atrodė sunkiai suvokiama, jog aš prašau tik draugystės.
Bet tądien mudu sudarėme sutartį. Draugystės sutartį. Ir tik po daugelio metų supratau, koks reikšmingas buvo šis rankos paspaudimas.
Paprašiau Moriso, kad padengtų stalą, kol aš ruošiu vakarienę. Padaviau jam lėkštes, šakutes ir peilius. Tris gabalus vištienos krūtinėlės sudėjau į keptuvą, išviriau makaronų, paruošiau daržovių, o Morisas vis dar barškino įrankius prie staliuko, kuris mano namuose atstojo valgomąjį. Po kelių minučių jis įėjo į virtuvę.
„Panele Laura, gal galite mane išmokyti padengti stalą?“
Morisas pirmą kartą paprašė manęs jį pamokyti.
Pati padengiau stalą, o jis žiūrėjo, ką aš darau. Šakutė kairėje, peilis dešinėje, lėkštė, servetėlė, stiklinė. Kai sėdome valgyti, pastebėjau, kad Morisas žiūri į mano rankas.
„Kas atsitiko, Morisai?“
„Bandau suprasti, kaip jūs naudojatės kartu peiliu ir šakute.“
Stengiausi valgyti kuo lėčiau, kad jis galėtų stebėti, ką darau. Ir vėlgi – nieko nesakiau, nebandžiau jo mokyti. Leidau mokytis iš pavyzdžio. Morisas buvo it kempinė, noriai ir smalsiai sugerianti informaciją iš aplinkos. Jis išmoko visų narkotikų verslo subtilybių tiesiog stebėdamas savo motiną ir dėdes; vaikas tobulai sugebėjo išgyventi gatvėje, nes matė, kaip tai daro kiti. Tačiau niekada nematė, kaip dengiamas stalas arba tinkamai naudojamasi peiliu ir šakute.
Jis dar niekada nevalgė pas ką nors svečiuose.
Pasižiūrėjęs, kaip darbuojuosi peiliu ir šakute, Morisas iškart viską suprato. Stalo etiketas nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime, bet tokie įgūdžiai išties praverčia. Be to, aiškiai mačiau, kad Morisas nori išmokti deramai elgtis prie stalo.
Pastebėjau, jog jis suvalgė tik pusę to, ką jam įdėjau.
„Ar skani vištiena?“ – paklausiau.
„Labai“, –