Mums pasisekė. Amy Bloom
nepatraukė rankos man nuo peties. Atsipeikėjusi tariau:
– Mano tėvas Edgaras Aktonas, mūsų mielas draugas Franciskas Diegas, – ir pasijutau labai savimi patenkinta.
Jie nužvelgė vienas kitą. Niekas nieko nereikalavo. Niekas neprašė pinigų. Niekas nepasiūlė Edgarui nei puodelio arbatos, nei šiaip atsigerti, nei vakarykščių keptų pupų. Niekas nepakvietė jo užeiti ir niekas neliepė jam nešdintis.
Tėvas kišeniniu peiliuku perpjovė virvelę ir tylėdamas visiems atkišo sausainių dėžutę. Aš suvalgiau šešis, Airisė – du. Franciskas ranka pasiglostė pilvą ir atsisakė. Tėvas suvalgė likusius sausainius. Dešimtą valandą išsitiesiau ant sofos šalia tėvo. Jis pasislinko, palikdamas man vietos, ir padėjo ranką ant peties. Airisė užvertė žurnalą ir atsistojo.
– Pavargau. Einu į lovą.
Ji ištraukė iš lagamino vieną užklotą, uždengė juo mane ir nuėjo į savo kambarį.
Tėvas tarė:
– Nuostabi savitvarda.
Franciskas paantrino:
– Neprilygstama.
Anksti ryte radau juos abu sugriuvusius ant grindų, pasikišusius po galvomis sofos pagalvėles. Šalia kavos stalelio stovėjo tuščias butelis škotiško viskio. Atsisėdau ant sofos ir žiūrėjau, kaip jie abu miega, o kai apsiverkiau, atsistojau ir nuėjau pas Airisę į lovą.
– Nuobodu čia nebūna, – tarė ji.
Ryte nuėjome į užkandinę pusryčių. Vyrai ėjo pirmi. Tėvas užsisakė kiaušinių su skrebučiu ir paskelbė sumokėsiąs už pusryčius. Sakė, kad labai labai didžiuojasi Airise, nes ne kiekviena mergina sugebėtų pasiekti tiek, kiek ji. Airisė tarė:
– Nesivargink. Pavėlavai.
Tėvas pasakė apgailestaująs, kad nepasirodė anksčiau, bet reikėjo susitvarkyti reikalus Ohajuje, o sesuo tarė:
– Mes neturime pinigų. Nė skatiko.
Franciskas patikino, kad Airisė nemeluoja. Pridūrė, kad niekas, bent iš tolo susijęs su kino verslu, – nei restoranas, nei drabužių parduotuvė, nei grožio salonas, nesiruošia samdyti Airisės po to, kas įvyko. Tėvas paklausė:
– O kas atsitiko?
Mes su Francisku sužiurome į Airisę, nes neturėjome teisės kalbėti už ją.
– Mane pričiupo besibučiuojančią su mergina, – tarė Airisė.
– Apgailėtini puritoniški šunsnukiai, – tėvas patapšnojo Airisei ranką. – Ir viskas? – paklausė Francisko.
Parėjome atgal į butą. Airisė sukuždėjo, kad Edgaras netrukus dings.
– Jam nėra čia ką veikti, – tarė ji.
Franciskas nusileido į kiemą paskambinti, o mes visi trys susižvalgėme.
– Ką planuojate? – paklausė tėvas.
Airisė atsakė, kad kraustysimės atgal pas ponią Gruber, o ji toliau ieškos darbo. Pasakiau, kad vedžiosiu šunis. Tėvas pakėlė balsą:
– Patyrei rimtą nesėkmę, nuo kurios dar ilgai neatsigausi. Negali apmokėti sąskaitų dabar ir negalėsi apmokėti naujų sąskaitų ateityje. Juk supranti, kad naudosiesi vargšės ponios Gruber gerumu. Negalima išnaudoti tikrų draugų, jei tik gali išsiversti kaip nors kitaip.
Jau norėjau paklausti, kaip jam pačiam sekėsi laikytis šitos taisyklės, bet į kambarį grįžo išsišiepęs Franciskas.
– Iš ko tu gyveni, Edgarai?
– Ai, iš poezijos, prozos. Dėsčiau anglų kalbą. Dabar pensininkas.
– Turbūt smagu, – Franciskas atsisuko į mane su Airise:
– Žinote, kad mano seserys gyvena Niujorke. Enkarnaciona ir Beatriza. Karnė ir Bėja. Merginos sako, kad gali rasti darbą Edgarui, liokajaus vietą, – pasakė, nežiūrėdamas į tėvą. – O tu, Airise, galėtum mokyti mažus vaikus. Tarkim, būtum guvernantė.
Niekas net nepažvelgė į mano pusę.
Tėvas paspaudė Franciskui ranką („Nerandu žodžių“, – pasakė) ir po kelių valandų grįžo 1938-ųjų laidos ševrolė pikapu.
– Paprasta, – tarė jis.
Susikrovėme visus savo ir kelis Firenzės Sodų daiktus, o Franciskas atsinešė du lagaminus ir didžiulę makiažo dėžę. Nubėgau pas ponią Gruber ir grįžau su ja, nešina mėtinio likerio buteliu. Visi gurkštelėjome. Tėvas pabučiavo jai ranką. Ponia Gruber palinkėjo:
– Likite visi sveiki.
Pabučiavo man į lūpas ir išėjo sau.
– Kad ir kur nukeliautum, sėkmė tau pavymui svies savo seną batą. Tai Tenisonas, – pasakė tėvas ir įsitaisė keleivio sėdynėje.
Mes su Airise susigrūdome gale su Firenzės Sodų lempa prie kojų. Franciskas mums mirktelėjo. Tėvas suplojo rankomis. Galima sakyti, tai buvo jo triumfo akimirka.
6. Kiekviena diena – šventė
Kas rytą dainuodavome. Tėvas dainavo „Be kelnių šalta“ ir „Gabalėlį agurko“. Franciskas su tėvu dainavo „Ei, nebučiuok mano sesers“, spragsėdami pirštais, o tėvas rėkavo: „Kiaule! Marš į kiaulidę!“ Mes su Airise dainavome „Tikriausiai buvai dailus kūdikėlis“ ir „Privertei tave pamilti“. Gėrėme praskiestą kavą. Mes su Airise valgėme šviežias, aliejumi tebečirškančias spurgas (ir plikytus pyragaičius, ir daniškas karpytas bandeles, ir trikampes spurgas, ir visokius kitokius vietinius saldumynus, nes pagaliau už viską, nors ir neilgai, mokėjo mūsų tėvas), o tėvas su Francisku valgė kumpį, kiaušinius ir dienos patiekalus. Pasidalijome užduotis. Franciskas visą dieną vairuodavo ir kas rytą derėdavosi dėl degalų. Šešias naktis keturiese nakvojome viename motelio kambaryje. Niekas nė nemirktelėjo. Vyko karas, žmonės keliavo įvairiausiomis kompanijomis – be tėvų, be motinų, be vyrų. Franciskui teko viena lova, mums su Airise kita, o tėvas įsitaisė ant grindų su lovos užtiesalu. Kanzase jis mokė seserį vairuoti, kad būtų kas veikti. Misūryje Franciskas pasuko tiesiai į šiaurę Ilinojaus link. Tėvas norėjo pamatyti Misūrį. Franciskas tarė:
– Ne, su manim nenorėtum.
Jis pasakė, kad Misūris – toks pat kaip Pietų valstijos, o Pietuose jis neketino vairuoti, nebent Pietų Amerikoje.
Man net nereikėjo pamatyti pakelės ženklų, kad suprasčiau, jog artėjame prie Vindsoro Ohajo valstijoje. Raminamai nuteikė lygumos, malonus rusvas rūkas ir tvirti namai, panašūs į juose gyvenančius jų šeimininkus. Pamaniau, kad ne kažin ką čia palikome. Su manimi buvo tėvas, sesuo ir Franciskas, jau tapęs nedidelės mūsų šeimos dalimi. Gerąja dalimi. Trūko tik mano mielo kambario tėvo namuose ir pono Portmano pudelio. Airisė bakstelėjo man ir tarė:
– Mūsų namas visai netoli.
Bakstelėjau atgal. Tėvas nepratarė nė žodžio. Skaitė iki sutemų, o ryte jau buvome palikę Ohają už nugaros.
Tėvas skaitė apie liokajaus darbą. (Arba tarno. Edgaras ir Franciskas daugybę kartų ginčijosi, kaip ta profesija vadinama. Tėvas sakė, nesvarbu, kaip pavadinsi, vis tiek reikės laižyti užpakalį ir šveisti sidabrą.) Tėvas kažkur nusičiupo Emilijos Post knygą, o man teko užduotis klausinėti ir mėginti supainioti. (Ar tarnai gali būti ūsuoti? Ne. Kas galva prie stalo? Žmona. Tariama „valetas“ ar „valėjas“? Valetas[2]. Nors man tai skambėjo klaikiai. Tėvas pažadėjo, kad visus sutiktus tarnus vadins valėjais, niekada neaugins ūsų ir nenešios sagos kilpelėje gėlės, apie kurią itin daug buvo prirašyta 297-ame puslapyje.) Kartais Emilijos Post