Gerumo dienoraštis. Leon Logothetis
grynas neaprėpiamo kraštovaizdžio oras, nežinomo kelionės tikslo grožis. Iš dalies dėl to palikau ir Los Andželą. Nes kad ir kaip mylėjau Liną ir branginau mūsų bendrą gyvenimą, nė kiek ne mažiau mylėjau laisvę.
Vėl atsisėdau ant motociklo – vienišas prerijų vilkas, svetimas nepažįstamame mieste, vilties netekęs vyrukas, kuriam tuoj baigsis degalai. Bet man jie nuolat baigiasi. Taip jau nutinka, kai važiuoji per pasaulį be skatiko kišenėje. Tačiau tai yra ir varomoji šio nuotykio jėga. Nežinodamas, kur šis kelias mane nuves, atsidurdavau nuostabiuose, netikėtuose, vingiuotuose keliuose. Taigi sustojau nedideliame Leksingtono miestelyje, pasiruošęs visokiems netikėtumams.
Iš karto pamačiau keletą vyrų – jie sėdėjo beveik nepadoriai didžiuliame pikape, buvo su dulkėtomis skrybėlėmis, vienas iš jų netgi kramtė tabaką. O taip, kaubojai.
– Atsiprašau, – kreipiausi į vyresnį iš jų, kai šis užtrenkė pikapo dureles. – Noriu jūsų paklausti: ar jūs kaubojai?
Nė nemirktelėjęs jis rimtai, dalykiškai atsakė:
– Taip.
Darelas vilkėjo tamsiai raudonus kaubojiškus marškinius, mūvėjo kaubojiškus džinsus, sujuostus kaubojišku diržu, ir, o varge, aš nesusiturėjęs šūktelėjau:
– Jūs netgi su kaubojiškais batais?!
(Taip, tikrai taip pasakiau.)
Žinau, tai buvo ne pats puikiausias mano prisistatymas. Bet aš turėjau seną svajonę pabūti kaubojumi, ir jei ši kelionė skirta išpildyti kitų žmonių svajonėms, neprieštarausiu, jei viena iš jų bus mano. Paklausiau vyrų, ar jie turi ūkį, o kai išgirdau, kad turi, pasiūliau savo paslaugas mainais už nakvynę.
Darelas ir jo rančos pagalbininkas Setas buvo atvykę į miestą apsipirkti. Pamaniau, jei Setas gali dirbti pagalbininku ūkyje, tai kodėl negalėčiau ir aš? Darelas atsakė taip pat ramiai kaip ir anksčiau, tarsi tokį klausimą girdėtų kasdien.
– Taip, galim susitarti.
Važiavau paskui juos greitkeliu, iš kurio įsukome į vieną vaizdingiausių kada nors mano matytų kelių. Jaučiausi lyg galvotrūkčiais įlėkęs į patį vidurį filmo „Svajonių laukas“.
Darelas iš karto supažindino mane su visais dešimt savo šeimos narių. Regis, jie nuoširdžiai džiaugėsi pažintimi su manimi. Juokdamiesi iš mano žavėjimosi kaubojiškais dalykais, tie žmonės noriai lepino mane, net aprengė kaubojiškais drabužiais, aprodė ūkį (aštuonmetė mergaitė vežiojo mane keturračiu motociklu). Spėju, kad tai, kas nutinka Nebraskoje, ten ir pasilieka, nebent sutiktumėte kokį įkyrų anglą, kuris visiems išpliurptų jūsų paslaptis.
Iš karto pasakysiu, kad nemanytumėte, jog iš anksčiau turėjau šiokių tokių įgūdžių šioje srityje: niekada gyvenime nebuvau nieko gaudęs su lasu. Niekada. Taigi kai Darelas atkišo man virvę ir paprašė sugauti vieną iš jo karvių, besiganančių gretimame lauke, truputį išsigandau. Sugauti judantį objektą? Žinoma, labai lėtai judantį, bet vis tiek! Dar blogiau už šį iššūkį buvo tai, jog supratau, kad man gali nepavykti, taigi apsikvailinčiau prieš savo naujuosius draugus.
Aš visą gyvenimą bijojau nesėkmių. Galbūt todėl nusprendžiau, jog lengviau būti juokdariu. Visi tikisi, kad juokdarys susimaus. Nusviedęs kilpavirvę ir pamatęs, jog ji nukrito vos už kelių žingsnių nuo tikslo, pajutau, kaip kvailumo kaukė apgaubia visą mano esybę. Staiga apėmė noras jokiu būdu nesusikirsti.
Darelui žengus paimti virvės, aš sustabdžiau jį:
– Ne, prašau duoti man dar vieną progą.
Giliai įkvėpęs atsikračiau juokdario kaukės, aukštai sviedžiau lasą ir šis gražiai užkrito Besei ant sprando. (Tiesą sakant, ši karvė neturėjo vardo, bet pavadinsime ją Bese – dėl būsimų kartų.)
Darelas su anūkais linksmai šūktelėjo sveikindami mane. Pamaniau tikrai nusipelnęs jų pagarbos ir žavėjimosi, bet vos po kelių minučių, pirmą kartą lipdamas ant arklio, išgirdau, kaip Setas sako vienam iš vaikų:
– Jis kaip aštuonmetis kaubojus, bet dar išmoks.
Kelias valandas šaipęsi iš manęs, Darelas su visa šeima galiausiai nusprendė, kad atėjo metas pamaitinti šį nusibalnojusį, pažemintą anglą gerais senoviškais kaubojiškais mėsainiais. Mėsainiai su sūriu? Ką gi, apie juos tai aš gerai nusimanau.
Saulei leidžiantis tolumoje, virš laukų blankstant veidrodiniam dangui, dėkojau šiai nuostabiai šeimai, kad vieną savo gyvenimo dieną paskyrė man ir parodė, kaip jie gyvena. Mums drauge sėdint vakaro tyloje supratau, jog tai ir yra geroji kaubojiško gyvenimo pusė – trumpos mielos akimirkos, iš kurių susideda gyvenimas. Didingi, svarbūs momentai ateina ir praeina. O tos malonios smulkmenos kaip tik ir turi tikrąją galią mus pakeisti.
Tą vakarą leisdamas su savo naujaisiais draugais kaubojais jutau tą ypatingą laisvę, kurią jiems teikė jų gyvenimo būdas. Kai buvau vaikas, mes dažnai skrisdavome į nedidelę Graikijos salą Chiją, iš kurios kilusi mano mama ir kurioje vis dar gyveno močiutė. Užaugęs didmiestyje nepaprastai džiaugdavausi atsidūręs saloje, kurioje mes, vaikai, jausdavomės saugūs ir galėdavome daryti ką tik užsigeidę. Tad šokinėdavome nuo uolų į vandenį, lakstydavome kaip laukiniai po kaimą. Ten leisti vasaras mėgau ne tik dėl bendraamžių draugų, angliškai kalbančių su juokingu graikišku akcentu, bet ir dėl laisvės bei galimybės susilieti su tuo kraštu. Darelas su šeima ir Setas tai patiria kasdien. Jaučiau juos turint tą artimą ryšį su žeme, pajutau jį ir pats.
Kitą rytą palikau kaubojų rančą ir patraukiau į didmiestį – Čikagos link. Mano širdis buvo kupina meilės. Praleidau vakarą Čikagoje, šiek tiek paremontavęs vėl užsiožiavusį motociklą sulaukiau puikių žinių. Laivybos kompanija elektroniniu laišku patvirtino, jog esu laukiamas laive, plauksiančiame į Europą! Po kelių dienų turėjau būti Niujorke, kad spėtume pakrauti motociklą į laivą kelionei per Atlanto vandenyną. Vis dėlto nuo Niujorko mane skyrė beveik tūkstantis trys šimtai kilometrų, tad turėjau kaip reikiant paskubėti.
Patraukiau į rytus, tiesiai per amišų[4] kraštą. Maniau, kad iš jų bus lengviausia sulaukti pagalbos, bet kai vietinės krautuvės savininkui pasakiau apie lauke laukiančią filmavimo komandą, jis perspėjo:
– Vietiniams gyventojams nepatiks tos jūsų filmavimo kameros.
Taip ir buvo. Mano ištikima komanda, visada tyliai lūkuriuojanti kur nors netoliese, prieštaravo vienai iš pagrindinių amišų taisyklių: neturėti stabų nei dievaičių. Vis dėlto išjungus kameras viena amišų šeima pripildė mano motociklo baką degalų, o tada susiradau pastorių, kurio kukli ir maloni šeima sutiko priglausti nakčiai išvargusį purviną britą.
Kitą rytą apsirengiau tais pačiais nuskurusiais drabužiais, šiek tiek užkandau ir giliai įkvėpiau gaivaus rytmečio oro. Išties malonios akimirkos!
O tada mane sustabdė kelių policininkas.
– Suprantate, pareigūne, – ėmiau aiškinti Pensilvanijos policininkui, – aš išsiruošiau į gerumo misiją. Tik mudu su motociklu Pirmasis Gerumas. Panašiai kaip prezidentinis lėktuvas…
Jis kažką suniurnėjo.
– Na gerai. Nors draudžiama važiuoti geltonu motociklu aštuoniasdešimt trijų kilometrų per valandą greičiu kelio atkarpa, kurioje leidžiamas greitis – tik septyniasdešimt kilometrų per valandą, aš nenorėjau pažeisti kelių eismo taisyklių…
Nutilau ir laukiau. Esu tikras, kad jis svarstė, ar verta tikėtis, jog šis anglas sumokės jam paskirtą baudą. Policininkas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir paleido tik įspėjęs. Tai vis geltono motociklo kerai!
Atėjo metas apsispręsti, kur pasukti, ir aš išsirinkau Pitsbergą.
Uždara krikščionių bendruomenė, besilaikanti konservatyvių religinių tradicijų.