10 laimingų mamų įpročių. Meg Meeker
ėmė vardyti, kad jos draugė yra miela, moka išklausyti, su ja lengva bendrauti, smagu leisti laiką, be to, ji gera mama. Džilė klausinėjo toliau:
– Ar, jūsų nuomone, Laura graži?
– Be abejo, – atsakė Elena. – Ji žavinga, na, bent jau man, nes negaliu vertinti visiškai objektyviai.
– Kaip manote, ar ji jums labiau patiktų, jei numestų svorio, turėtų gražesnius namus ar vėl grįžtų į mokyklą? – toliau klausinėjo mano draugė.
Įsmeigusi žvilgsnį į Džilę Elena ryžtingai tarė:
– Aišku, kad ne. Ji nuostabi tokia, kokia dabar yra.
Nekeisdama pokalbio temos Džilė klausinėjo toliau:
– Jei gerai suprantu, Laurą mylite tokią, kokia ji yra? O gal manote, kad jai reikėtų truputį pasistengti, kad taptų dar geresnė?
Čia Elena neteko kantrybės:
– Jau sakiau, kad ne. Ji man labai patinka ir tokia. Žinoma, kad mums visiems reikia vienur ar kitur pasistengti, bet tai neturi nieko bendra su mūsų draugyste. Man ji patinka, ir aš ją myliu tokią, kokia yra.
Džilė padėkojo Elenai ir atsigręžusi į Laurą uždavė panašius klausimus apie Eleną, o jos atsakymai buvo maždaug tokie patys kaip ir jos draugės. Laura turėjo galimybę pirmoji išgirsti, kaip ją giria ir gina jos draugė, tačiau dėl to jos atsakymai nebuvo mažiau nuoširdūs. Laura aiškiai pasakė, kad Elenai nieko nereikia savyje keisti − kad ir ką ji nuspręstų daryti kitaip, tai nepakeistų Lauros jausmų.
Nieko netarusi Džilė atsisuko į konferencijos dalyvius. Elena ir Laura atsistojo ketindamos grįžti į savo vietas, tačiau Džilė tarė:
– Dar palūkėkite, neikite, mes dar nebaigėme.
Džilė pažvelgė į Eleną.
− Ką tik girdėjote, ką jūsų draugė kalbėjo apie jus. Ji teigė nemananti, jog jums reikėtų keistis – numesti svorio, pasidaryti naują šukuoseną, nusipirkti naują namą arba grįžti į darbą, kad jos nuomonė apie jus pagerėtų. Jai atrodo, kad ir dabar esate tobula. Dabar paprašysiu jus papasakoti apie save. Ar galite save apibūdinti tais pačiais žodžiais?
Salėje įsivyravo tyla. Elena žiūrėjo į Džilę ir galvojo, ką atsakyti.
– Ne… nežinau, − prakalbo ji.
– Tai gal manote, kad jūsų draugė klysta? – toliau klausinėjo ji. – Jei taip, pasakykite, kur ji buvo neteisi.
Ėmusi vėl kažką neaiškiai murmėti Elena žvilgterėjo į priešais sėdinčią savo draugę Laurą. Atrodė, kad jos abi jaučiasi nejaukiai. Elena skaisčiai išraudo. Atsigręžusi į Laurą Džilė paklausė to paties:
– O jūs ką manote? Girdėjote tuos pačius žodžius, kuriais jūsų draugė Elena apibūdino jus kaip mielą, linksmą ir smagią. Tiesą sakant, ji net pasakė, kad jūs jai esate toks brangus žmogus, jog ji myli jus kaip savo šeimos narį. Ar jaučiatės verta tokios meilės?
Visi dalyviai spoksojo į Laurą, kuri akivaizdžiai norėjo atrėžti „ne“, tačiau to nepadarė. Manau, ji tylėjo vien dėl to, kad žinojo, jog taip sakyti nedera. Visos moterys salėje palinko į priekį, tarsi norėdamos padėti rasti reikiamą atsakymą moteriai ant scenos.
Elena žinojo gerąsias Lauros savybes ir kaip draugė labai ją vertino. Suprato jos vertę, nors pati Laura to ir nepripažino. Būdama Lauros draugė Elena galėjo nesivaržydama teigti, kad mėgsta Laurą, ir girti ją taip, kaip ji pati nebūtų galėjusi daryti. Kai kas gal ir sakytų, kad Laura yra pernelyg kukli, tačiau aš manau, kad kaltas ne vien kuklumas. Mano įsitikinimu, Laura, kaip ir tūkstančiai kitų moterų, ir ypač mamų, iš tikrųjų nesugebėjo įžvelgti savo gerumo. Jos draugai, net ir jos vaikai matė, kokia ji gera, o ji pati – ne. O jei ir matė, tai negalėjo to prisipažinti sau pačiai, nes tiek emocinių jėgų buvo atiduota lyginantis su kitomis mamomis, kad vos tik ji pasijusdavo ką nors daranti gerai, užsidegimas iš karto dingdavo pagalvojus, jog kuriai nors kitai mamai sekasi geriau nei jai.
Įsivaizduokite, kad esate toje pačioje konferencijoje. Sėdite priešais savo geriausią draugę, kuri pasakoja, ką apie jus mano. Jus apibūdina tokiais žodžiais kaip „maloni“, „kantri“, „graži“ ir „nuostabi mama“. Jei renginio vedėjas jūsų paprašytų garsiai tais pačiais žodžiais sąmoningai apibūdinti save, ar galėtumėte tą padaryti?
Daugelis iš mūsų netartume nė žodžio arba mažų mažiausiai nukabinę galvas kažką neaiškiai murmėtume sau po nosimis. Garsiai sakyti apie save gerus dalykus nėra paprasta. O gal tiesiog apsimetame kukliais? Manau, kad ne. Galvoju, kad gana dažnai apie save pačias išties galime pasakyti nedaug gero ir štai kodėl. Pirmiausia esame pernelyg savikritiškos, nes iškeliame sau nepagrįstus reikalavimus. Įsikalame į galvą, kad privalome būti puikios guodėjos, slaugytojos, psichologės, šeimininkės, darbuotojos, knygelių skaitytojos, sporto sirgalės, planuotojos ir mokytojų pagalbininkės. Kad ir kaip puikiai mums sektųsi vienoje srityje, visuomet jaučiame, kad nesiseka kažkur kitur. Antra, nuolat ieškome savo vertės patvirtinimo netinkamose vietose. Stebime, kaip mums sekasi susidoroti su vienomis ar kitomis pareigomis, nors turėtume suvokti, kad esame svarbios vien todėl, jog esame savo vaikų mamos ir dėl to būname mylimos ir reikalingos.
Pagalvokite apie gilesnę savo gyvenimo prasmę
Kiekviena iš mūsų ateina į pasaulį vardan kokio nors tikslo. Pirma ir svarbiausia mūsų užduotis – būti išties geromis mamomis. Negimėme tam, kad būtume lieknos, turtingos, sumanios ar daug vairuojančios mamos, perkančios vaikams madingus drabužius ar ieškančios jiems gerų universitetų. Gimėme tam, kad gyvenime po savęs paliktume pėdsaką. Dažniausiai tas pėdsakas lieka mūsų vaikų ir kitų žmonių gyvenimuose. Kartais jį paliekame pasitarnavę kitiems žmonėms, o kartais – tiesiog su jais būdami. Esame gyvos būtybės – būtybės, pašauktos motinystei. Be to, esame žmogiškos būtybės, tačiau gyvenime ištisai siekdamos veikti, pamirštame, ką reiškia žodis „būti“. Gilesnį tikslą gyvenime atrandame pajutusios, kad mūsų buvimas reikalingas kitam žmogui, su kuriuo galime dalytis įvairiais dalykais. Kartais tam prireikia pastangų, o kartais greta kito žmogaus tiesiog pakanka būti savimi.
Be to, kad siekiame būti geromis mamomis, gyvenime turime nuveikti ir daugiau, kai tam ateis tinkamas laikas. Nenorėdama leistis į pernelyg plačius filosofinius apmąstymus, vis dėlto pasakysiu, kad esame praradusios šį buvimo savimi pojūtį, nes bijome to, kas glūdi mumyse po paviršutiniškais dalykais. Jei nekalbėtume apie energiją, kurią išeikvojame rūpindamosi kūno linijomis, dietomis, bandydamos tapti geresnės negu kitos mamos, paklauskime savęs – kas lieka? Atmetusios dietų laikymąsi, darbą, lakstymą automobiliu šen bei ten ir sporto užsiėmimus, pamatytume, kad mumyse glūdi nepažinta gelmė. Įdomu, kad savo gebėjimus galime atrasti toje srityje, kur to mažiausiai tikimės. Pavyzdžiui, viena mano pažįstama mama rengia juoko terapijos seansus smurtą patyrusioms moterims ir vaikams. Tai nėra jos profesinė veikla (ji dirba gydytojo padėjėja) ir neįeina į jos pareigas auginant vaikus. Ji nuolat man kartoja, kad „jos misija – gydyti pasitelkus juoką“. Ir jai puikiai sekasi prajuokinti žmones savo rengiamuose užsiėmimuose – jos paklausyti ateina daugybė moterų ir vaikų. Įdomu tai, kad ji savęs nelaiko juokinga ir yra įsitikinusi, kad yra labai rimtas žmogus. Savo pašaukimą – prajuokinti kitus – ji atrado pavaduodama šiuos užsi-ėmimus vedusią draugę. Ne, visai nesiekiu į mamų dienotvarkes įtraukti dar vieno punkto, kad ir taip jau turėdamos ilgą darbų sąrašą nesijaustume įpareigotos ieškoti laiko vienatvei ar imtis įgyvendinti kilnesnius tikslus. Tiesiog noriu padėti mamoms naujai pažvelgti į savo gyvenimo prioritetus. Tik tiek.
Yra mamų, kurios turi prigimtinį gebėjimą nuraminti. Keletas mano sutiktų neįtikėtinai gerai tą darančių moterų dirba nepagydomų ligonių slaugos namuose. Dažnai šis jų atliekamas darbas irgi neturi nieko bendra su