Beribis Dangus. David Charles Manners
vieno kambario lūšnelę ir kaimiško stiliaus šventyklą. Jas abi supo išpuoselėti gėlynai, o ant stogų nebyliai tupėjo varnos.
Tas žmogus sėdėjo nė nekrustelėdamas, tad nei aš, nei Samuelis iš pradžių jo net nepastebėjome šventyklos prieangio pavėsyje. Jis buvo ant pečių užsimetęs vilnonę skarą, sukryžiavęs baltomis, suruvalo6 kelnėmis aptemptas kojas. Basas, neplautomis plokščiomis pėdomis.
„Dajagari aunuhos. Ma asa gardaitje, – džiugiai pasisveikino jis. – Prieikit, aš jūsų laukiau.“
Samuelis atsisuko į mane sunerimęs. „Deividai-dadžū, nesuprantu, ko mes čia atėjom, – sukuždėjo jis, pagarbiai pavadindamas mane „vyresniuoju broliu“. – Šis vyras yra džhankris – Nepalo šamanas!“
„Kas?“ – sušnypščiau jam į ausį.
Sutrikau pamatęs, kaip staiga persimainė mano paprastai bebaimio pusbrolio veidas.
„Čia įprasta sakyti, kad deivė pirmiausia sutvėrė žmones iš žemės ir ugnies, vėjo ir akmens, lapų ir vandens. Tačiau tada ji kankinosi stebėdama, kaip patys prisidarome rūpesčių – na, žinai, iš pavydo ir pykčio. Todėl nuo Pundim Čhju kalno deivė paėmė saujelę švariausio, tyriausio sniego ir sutvėrė pirmuosius šamanus, kad šie pasirūpintų mūsų gerove.“
Samuelis dar kartą nužvelgė vyrą ir dar tyliau pridūrė:
„Taip, dadžū, jis tikrai – šamanas. Žodis džhankris reiškia ir „retas“, ir „įžvalgus“, nes šamanų nėra daug ir jiems būdingos neįtikėtinos įžvalgos apie tikrąją dalykų prigimtį.“
Samuelio pasakojimas mane suintrigavo.
„Tik pažiūrėk – ant kaklo jis turi marensi malą! – sušuko jis. – Mažytes kaukoles, iškaltas iš numirėlių kaulų. O matai tą fleitą jam ant kelių? Ar žinai, iš ko ji pagaminta?“
Apžiūrėjau tą gumbuotą, ilgą daiktą, gūžtelėjau pečiais ir naiviai paklausiau:
„Iš bambuko?“
„Ne, ne! – nusivaipė Samuelis. – Tai negyvėlio dilbio kaulas!“
Vėl pažvelgiau į ramiai ant laiptų sėdinčios žmogystos veidą. Ji nusišypsojo ir pakvietė mus prieiti arčiau.
„Atsargiau, dadžū, – neatlyžo Samuelis. – Šamanai labai galingi…“
Taigi pirmas žengiau artyn ir pagarbiai nulenkiau galvą. Šiuose kraštuose tai vadinama pranama.
II skyrius
Padrikos mintys neša tik skausmą.
„Namaskar hajur! Ma Deividas hun“, – prisistačiau drąsiai eksperimentuodamas su neseniai pramokta nepaliečių kalba.
„Namaskar bhai, – šiltai atsakė šamanas, pavadindamas mane „jaunesniuoju broliu“. – Ma Kušalas Magaras hun.“
Draugiškas mūsų pasisveikinimas padrąsino Samuelį atsisėsti šalia manęs. Jis irgi parodė pagarbą – pranamą nulenkdamas galvą, o tada beveik pašnibždomis ėmė man pasakoti, kad rytiniuose Himalajuose nepalietiškai kalbantys laiko šamanus gydytojais, patarėjais, taikdariais ir mokytojais – visos šios pareigos atliekamos meistriškai derinant simbolius, žodžius, giesmes, būgno ritmus, šokį ir transą.
Dėl visų pareigų ir atsakomybės šie itin gerbiami džhankriai vyrai ir moterys ne tik gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą, bet ir pasižymi fizine ištverme, dvasiniu tvirtumu ir išskirtiniu intelektu. Jie įžvalgūs ir juslūs pirmapradžių žinių nešėjai, todėl yra vadinami prakritačharinais – gyvenančiais dermėje su esmine forma, su ištakomis – gamta.
Tokios paslaptingos išminties akivaizdoje akimirką mane apniko dvejonės. Kokia beprotybė apsėdo mudu su pusbroliu Samueliu, kad paklausėme turgaus prekeivio patarimo ir leidomės į kelionę pas šį tylų nepažįstamąjį, kurio skvarbus žvilgsnis, regis, permato mane kiaurai?
Šilta šamano šypsena išsklaidė mano nerimą.
„Prieik arčiau, sėskis“, – pakvietė jis mus netikėtai gera anglų kalba.
Atsisėdau šalia jo, ant šventyklos laiptų, bet tada suabejojau: gal egzistuoja kokie nors man negirdėti kultūriniai formalumai? Žinojau, kad šiose apylinkėse nevalia glostyti vaikui galvos ar žmonių būryje į daiktus rodyti koja. Taip pat negalima baksnoti pirštais ar juos laižyti, viešumoje pūsti nosies ir, svarbiausia, išpilti ryžių ar juos užminti. Tačiau subtilesni šios bendruomenės įpročiai man buvo visiškai nepažįstami.
Todėl tikslingai stengiausi nežiūrėti jam į akis, nukreipdamas žvilgsnį į tolumoje spindinčias, dangų ramstančias viršukalnes.
„Taigi nuėjai ilgą kelią per Septynias Upes, – į mane kreipėsi šamanas, taip priversdamas atsisukti. – Tačiau pasakyk man, brolau, ar žinai, ko nori?“
Nieko neatsakiau, tik mirktelėjau.
Ar jis klausia, ko pageidauju iš šio susitikimo, ar iš gyvenimo apskritai? Ar klausia, ko trokštu iš jo ar ko noriu pats iš savęs?
„Galbūt kol kas nenumanai, kodėl tu čia, – tęsė jis, tarsi atsakydamas į nebylias mano dvejones, – bet paklausiu dar kartą: ar žinai, ko nori?“
Aš užaugau kultūroje, kuri įteigė norėti už banko paskolą įsigyto patogaus būsto, dosnaus banko kredito, saulėtų atostogų, spindinčio automobilio ir nerūpestingo gyvenimo išėjus į pensiją, kai gali sau leisti kruizinę kelionę, kur viskas įskaičiuota, bei padorias odontologo paslaugas. Užaugau girdėdamas, kad turiu norėti patikimos ir kantrios žmonos, su kuria kartu pasensime ir suvaikėsime, vaikų, kurie įprasmintų mano egzistenciją įamžindami mano genų kombinaciją, ir plačios giminės, kurią vienytų tas nesuvokiamas kaltės ir pareigos kartu praleisti Kalėdas derinys.
„Ar žinai, ko nori? – neatlyžo šamanas. – Nes būtent nuo to prasideda visa kita.“
Galbūt tyras kalnų oras, kuriuo dabar kvėpavau, padėjo man suvokti tą sukrečiančią tiesą. Aš nenoriu to, ko buvau mokytas norėti. O ko iš tikrųjų trokštu, nežinau.
„Brolau, gyvenimas – beribis, – pareiškė šamanas ir pasilenkęs arčiau pridėjo savo delną man prie širdies, – bet išnaudojama tik pusė galimybių, jei nėra tikslo. Išmintingas žmogus nieko nedaro be tikslo, pirmiausia neapgalvojęs savo elgesio priežasčių ir padarinių. Jis nesiima jokių veiksmų, kol nėra prasmingai apmąstęs savo ketinimų.“
Žvilgtelėjau į Samuelį, tikėdamasis, kad jis padės man išsisukti. Tačiau jis tik linktelėjo ir kilstelėjo antakius, tarsi tai būtų koks slaptas sutartinis ženklas, kurį turėčiau suprasti.
„Tai kaip? – pakartojo šamanas. – Ar žinai, kodėl darai, ką darai, sakai, ką sakai, ir mąstai, ką mąstai? Jei ne, ar bent kiek skiriesi nuo cirko beždžionės ar dresuoto šuns, išmoktais veiksmais tiesiog reaguodamas į atlygio ar pagyrimo pažadą arba bijodamas bausmės ar atstūmimo?“
Baisiausiai pasipiktinau tokiais jo žodžiais.
Vis dėlto žiūrėdamas į jo giedrą veidą suvokiau įsižeidęs tik todėl, kad jis teisus: retai kada, jei išvis kada nors, turėjau rimtų ketinimų prieš ką nors darydamas, sakydamas ar pagalvodamas, dažniausiai norėdavau tiesiog patenkinti kitų žmonių lūkesčius arba savo begalinį savanaudiškumą.
Net jei būčiau be galo ryžtingai nusiteikęs, ar aš vis tiek pasmerktas gyvenimui, susidedančiam vien iš pasikartojančių reakcijų į mano paties susikurtus rūpesčius? Ar gali būti, kad šis seneliukas, pasipuošęs kaulų dirbiniais,