Mes visi nesame kailyje. Karen Joy Fowler
stalo, ant kurio buvo paliktas padėklas su nešvariais indais. Ji metodiškai sudaužė viską, ką galėjo sudaužyti, ir išmėtė viską, ką galėjo išmėtyti. Druskinė nuriedėjo grindimis ir sustojo man prie kojų.
Kažkoks jaunuolis pakilo iš vietos ir šiek tiek užsikirsdamas pasiūlė jai susidėti nervus į konservus. Mergina paleido šaukštą, ir tas skambiai atsimušė jam į kaktą.
– Žinosi, kaip būti šiknių pusėje, – atrėžė ji. Jos nervai toli gražu nebuvo konservuoti.
Išpūtęs akis jaunuolis vėl atsisėdo.
– Man viskas gerai, – patikino mus visus, nors balse pasigirdo abejonė. O tada – nuostaba. – Eina šikt! Mane užpuolė.
– Šito šūdo man jau per daug, – pasakė merginos draugas. Jis buvo aukštas, siauro veido, vilkėjo plačius džinsus ir ilgą paltą. Nosis – aštri kaip peilis. – Pirmyn, draskykis, psichuota kale. Tik grąžink buto raktus.
Mergina paleido dar vieną kėdę, ši praskriejo per metrą nuo mano galvos – sakau su geranoriška paklaida, nes atrodė kur kas arčiau, – pataikė į mano stalą ir jį apvertė. Čiupau lėkštę ir stiklinę. Knygos su trenksmu nukrito ant žemės.
– Ateik ir pasiimk, – atrėžė ji vaikinui.
Man tai pasirodė juokinga, tarsi virėjas kviestų vaišintis iš krūvos duženų, ir aš susijuokiau, konvulsyviai krektelėjau it antis – visi į mane sužiuro. Tada nustojau juoktis, nes juoktis nebuvo iš ko, ir visi vėl nusisuko. Pro stiklines sienas mačiau, kad keli kieme vaikštinėję žmonės pastebėjo sujudimą ir sustojo paspoksoti. Pietauti traukusi trijulė stabtelėjo tarpduryje.
– Nemanyk, kad juos paliksiu. – Vaikinas žengė kelis žingsnius merginos link. Ši sugriebė saują kečupu išterliotų cukraus kubelių ir sviedė į jį. – Man jau gana, – tarė jis. – Tarp mūsų viskas baigta. Sukrausiu tavo mantą laiptinėje ir pakeisiu spyną.
Vaikinui nusisukus mergina paleido į jį stiklinę – pataikė į ausį. Jis kluptelėjo, susvirduliavo ir viena ranka pačiupinėjęs ausį apžiūrėjo pirštus, ar nebėga kraujas.
– Tu man skolinga už dujas, – pridūrė jis neatsigręždamas. – Atsiųsk paštu.
Ir išėjo. Durims užsivėrus akimirką stojo tyla. Tuomet mergina atsigręžė į mus.
– Ko čia žiopsot, nevykėliai?
Ji pakėlė nuo žemės vieną kėdę, ir man pasidarė įdomu, ar padės ją į vietą, ar numes. Manau, ji ir pati negalėjo apsispręsti.
Pasirodė universiteto miestelio policininkas. Įtariai mane nužvelgė, laikydamas ranką ant pistoleto dėklo. Mane! Stovinčią prie apversto stalo ir kėdės, tebelaikančią nekaltą stiklinę pieno ir lėkštę su pusiau apgraužtu sumuštiniu.
– Padėk juos, mieloji, – tarė jis. – Ir trumpam prisėsk.
Kur padėti? Kur prisėsti? Viskas aplinkui buvo nusiaubta, išskyrus mane pačią.
– Galime apie tai pasikalbėti. Papasakok man, kas vyksta. Kol kas tau niekas negresia.
– Ne šita, – paprotino jį už prekystalio stovėjusi moteriškė. Stambi ir sena – keturiasdešimties, o gal ir vyresnė, – su apgamu virš lūpos ir akių kampučiuose subėgusiu apvadu. „Visi jūs čia elgiatės taip, tarsi ši vieta jums priklausytų, – sykį pareiškė ji man, kai grąžinau į virtuvę mėsainį, kad labiau paskrudintų. – Bet jūs tik svečiai. Jums ir į galvą neateina, kad tai aš čia pasilieku.“
– Ta ilgšė, – paaiškino ji policininkui. Ir parodė pirštu, bet jis nekreipė į ją jokio dėmesio, nes buvo visiškai susitelkęs į mane, stebėjo mano judesius.
– Nurimk, – švelniai ir draugiškai pakartojo jis. – Kol kas tau niekas negresia.
Jis žengė į priekį, aplenkdamas merginą su kasa ir kėde. Už jo pečių mačiau jos akis.
– Kai reikia policininko, tai ir su žiburiu nerasi, – pasakė ji man. Ir nusišypsojo – jos šypsena buvo graži. Dantys balti ir dideli. – Nebus nedorėliams ramybės. – Ji iškėlė kėdę sau virš galvos. – Lieki be sriubos.
Ir sviedė kėdę atokiau nuo manęs ir policininko, durų link. Kėdė nusileido atlošu į žemę.
Kai policininkas nusigręžė pažiūrėti, aš paleidau iš rankų lėkštę ir šakutę. Garbės žodis, neketinau to daryti. Mano kairės rankos pirštai staiga ėmė ir atsigniaužė. Triukšmas vėl sugrąžino policininko dėmesį į mane.
Tebelaikiau puspilnę stiklinę pieno. Kilstelėjau ją, tarsi siūlydama tostą.
– Nedaryk to, – pasakė jis, šįsyk visai nedraugiškai. – Aš čia ne žaisti atėjau. Po velnių, nebandyk mano kantrybės.
Ir tada aš paleidau stiklinę ant grindų. Ji sudužo, pienas aptaškė vieną mano batą ir subėgo į kojinę. Ne tai, kad būčiau tiesiog paleidus. Trenkiau iš visų jėgų.
Du
Po keturiasdešimties minučių mudvi su psichuota kale susispaudusios it silkės skardinėje tupėjome Jolo apygardos policijos automobilyje, mat kriminalas išsipūtė iki tokio lygio, jog atlapaširdžiai universiteto miestelio policininkai patys nebepajėgė susidoroti. Maža to, mudvi buvome surakintos antrankiais, kurie įsirėžė į riešus skaudžiau, nei kada nors galėjau įsivaizduoti.
Areštas tai panai kaip reikiant pakėlė ūpą.
– Sakiau jam, kad čia ne žaidimas, – kone žodis žodin atkartojo ji tai, ką man pasakė policininkas, bet veikiau apgailestaudama, nei triumfuodama. – Labai džiaugiuosi, kad nusprendei sudalyvauti. Aš – Harlou Filding. Dramos katedra.
Kaip mane gyvą.
– Nepažįstu jokios Harlou, – atsakiau aš. Turėjau galvoje, nė vienos merginos, vardu Harlou. Vieną, pavarde Harlou, pažinojau.
– Pavadinta mamos garbei, kuri savo ruožtu pavadinta Džinos Harlou garbei. Todėl, kad Džina Harlou buvo graži ir protinga, o ne todėl, kad mamos tėvukas buvo senas gašlūnas. Kur jau ten. Tik ką ji gero nuveikė su tuo savo grožiu ir protu? Sakyk man, kokį pavyzdį galime iš jos imti?
Apie Džiną Harlou nenutuokiau ničnieko, išskyrus tai, kad ji turbūt vaidino filme Vėjo nublokšti, kurio nei buvau mačius, nei troškau pamatyti. Karas pasibaigė. Užteks apie jį.
– Aš – Rozmari Kuk.
– Rozmarinas – atminimams2, – tarė Harlou. – Nuostabu. Nepaprastai, nepaprastai malonu.
Ji pasikišo rankas po užpakaliu, o paskui po kojomis, kol surakinti riešai persisukę atsidūrė priekyje. Jei būčiau galėjusi padaryti tą patį, būtume galėjusios paspausti viena kitai ranką, kaip ji turbūt ir norėjo, bet man nepavyko.
Mus nuvežė į apygardos kalėjimą, kur šis manevras sukėlė tikrą sensaciją. Būrys policininkų susirinko pažiūrėti, kaip Harlou paslaugiai pritupia ir kelis sykius perlipa pirmyn ir atgal per surakintas savo rankas. Jų entuziazmą ji priėmė su nuginkluojančiu kuklumu.
– Mano labai ilgos rankos, – paaiškino ji. – Niekada nerandu tinkamo ilgio rankovių.
Mus areštavęs pareigūnas vadinosi Arnis Hedikas. Pareigūnui Hedikui nusiėmus kepurę, pasirodė, kad jo plaukai kaktoje išretėję taisyklingu puslankiu, tai teikė jo bruožams daugiau erdvės ir linksmumo. Jis nuėmė mums antrankius ir nuvedė įforminti. „Lyg būtume beformės“, – šnapštelėjo Harlou.
Iš visko sprendžiant, mano naujoji
Citata iš Viljamo Šekspyro tragedijos