Edeno vaikai. Amanda Stivens
labiausiai domino Bobis Li Hačeris iš Palisado – nedidelės bendruomenės prie Luizianos sienos. Beveik prieš dešimt metų jis buvo suimtas už sunkų sužalojimą ir vietos verslininko dukters pagrobimą. Devynerius metus praleido kalėjime ir buvo paleistas likus mėnesiui iki Emilės dingimo.
„Devyneri metai“, – galvojo Ebė, įsistebeilijusi į pavardę. Jis buvo suimtas spalį, o Sedė dingo rugpjūtį. Nejaugi pagrobėjas jis?
Skirtingai nuo kitų, įtrauktų į sąrašą, Bobis Li Hačeris gyveno toliau, negu siekė Ebės pasirinktas kriterijus – daugiau negu per šimtą mylių nuo Edeno. Tai buvo rizikingas spėjimas. Visgi kai dingsta vaikai, negali likti neatsakytų klausimų.
Po rytinio pasitarimo Ebė paprašė šerifo Munio leidimo nuvažiuoti į pietus ir jį apklausti.
– Šįryt paskambinau Palisado šerifui Makelrojui, – pasakojo Ebė. – Jis man atsiuntė vyruko apibūdinimą. Sakė, kad išėjęs iš kalėjimo Hačeris apsigyveno pas senelę, bet Makelrojus jau senokai jį matė. Sakė, kad Hačeris bendrauja su vyresniu pusbroliu. Jo pavardės šerifas neprisiminė, bet žino, kad jis automechanikas. Šerifas mano, kad radę pusbrolį rasime ir Bobį Li. Norėčiau nuvažiuoti pasikalbėti su jo senele. Gal ką nors išpešiu?
– Manai, bus naudos? – paklausė šerifas Munis.
Ebė patraukė pečiais.
– Nežinau, Palisadas – tolokai nuo Edeno, bet vis vien norėčiau patikrinti. Noriu pasiūlyti drauge važiuoti specialiajam agentui Semui Burkui.
– Tiesą sakant, norėjau pasikalbėti su tavimi apie Semą Burką, – grėsmingas šerifo balsas privertė Ebės širdį suspurdėti, bet ji pasistengė neišsiduoti. – Vakar turėjote progą pabendrauti. Ką apie jį manai?
Ką pasakyti be to, kad tokių šaltų akių ji dar nematė, bet, nepaisydama priešiškumo, iškart pajuto jam trauką.
Ji gūžtelėjo.
– Nieko ypatinga nepastebėjau. Atrodo, savo darbą išmano. Gal turėčiau ką nors žinoti?
Šerifas Munis pakėlė telefono ragelį ir kažką pasakė sekretorei. Netrukus atsivėrė durys ir įėjo aukštas šviesiaplaukis – dailaus sudėjimo vyrukas, kuris priverstų suvirpėti daugelio merginų širdis. Tačiau Ebė pažvelgė į jį ir nė nemirktelėjo – ne jos skonio.
O Semas Burkas tavo skonio? – kandžiai paklausė vidinis balsas.
Ką tu išmanai? – atkirto ji.
Tas pats vidinis balsas sugundė jos močiutę, mamą ir seserį. Visų meilė baigėsi širdgėla. Visų gražuoliai vyrai iškeliavo ieškoti naujų nuotykių, palikę įskaudintas moteris ir vaikus. Ebės tėtis ištvėrė ilgiausia. Iki išvykimo nežinoma kryptimi susilaukė net dviejų dukterų.
– Ebe, čia specialusis agentas Talbotas Karteris. Tai jo mes laukėme vakar atvykstančio iš Džeksono skyriaus. Seržantė Ebė Kros. Ji tiria Brodi pagrobimą.
Karterio antakiai pakilo ir jis lyg nepastebėjęs Ebės pasisuko į šerifą.
– Maniau, šias bylas tiria labiau patyrę pareigūnai.
– Seržantė Kros labai gabi, – patikino šerifas Munis.
Agentas nepatikėjo. Pažvelgė į Ebę šaltu, atlaidžiu žvilgsniu. Jau seniai ji prie tokių įprato. Skaudina faktas, kad jos amžius ir lytis svarbesni už gebėjimus. Vis dėlto ji žino, kad ginčytis neverta. Kitaip nei manė Karteris, jai užtenka patirties suprasti, kad kai kurių vyriškių nuomonė apie moteris policininkes niekada nepasikeis.
– Ebe, specialusis agentas Karteris nori užduoti keletą klausimų apie Semą Burką.
Ebė nustebusi pažvelgė į Talbotą Karterį.
– Kokių?
– Apie galimą jo buvimo vietą. Semas Burkas vakar pamelavo judviem su šerifu Muniu, seržante Kros. Jis nepaskirtas tirti šių bylų. Tiesą sakant, jis apskritai nebetiria bylų. Prieš mėnesį jis atsistatydino iš FTB.
Ebės nugara nuslinko šiurpuliukas.
– Norite pasakyti, kad jis kaišioja po nosimi suklastotą pažymėjimą?
– Ne, jo pažymėjimas tikras, – atsakė Karteris. Jis dirbo tipažuotoju Kvantiko tyrimų paramos centre. Jei žiūrėjote filmą Avinėlių tylėjimas, matėte pagražintą jų darbo versiją. Burkas tebedirba konsultantu. Be to, Akademijoje jis moko teisininkus tipažuoti nusikaltėlį. Tačiau jis nebedirba specialiuoju agentu.
„Likimo ironija“, – sutrikusi pamanė Ebė. Tipažavimas – ilgametė jos svajonė, slaptas troškimas, prieš daugelį metų užkištas į atokiausią kertelę drauge su priėmimo laišku, gautu iš Akademijos po to, kai apsigynė kriminologijos magistro laipsnį. Nuo tos dienos laiškas guli viršutiniame komodos stalčiuje – daugiau nė karto jo neištraukė.
Ignoruoti troškimą buvo sunku, tačiau ilgainiui ji išmoko. Ji susitaikė su mintimi, kad niekada neišvažiuos iš Edeno. Bent jau tol, kol jos sesuo tikėjo, kad Sedę vis dar galima rasti. Ją rasti galėjo tik Ebė.
– Per pastaruosius dešimt metų Burkas dalyvavo tiriant visas žudikų maniakų bylas, – pasakojo Karteris.
– Žudikų maniakų? Ar jis čia dėl to?
– Jei atvirai, mes nežinome, ką jis čia veikia, – niūriai prisipažino Karteris. – Mūsų skyrius neprašė jo pagalbos. Mano žiniomis, jūsiškiai į Kvantiką irgi nesikreipė. Faktas, kad jis jums prisistatė kaip oficialus pagrobimų tyrėjas, mažų mažiausia… keistas.
– Aišku, aš jo neginu, – tarė Ebė, – bet tipažuotojas galėtų mums padėti įminti kai kurias mįsles, pažvelgtų kitu kampu.
Karteris rūsčiai susiraukė:
– Aš tam ir atvykau, seržante Kros, – pasiūlyti techninę FTB pagalbą ir ekspertizę.
Jis trumpam nutilo.
– Gal žinote, kur galėčiau rasti agentą Burką?
Ji gūžtelėjo pečiais. Galva plyšo nuo plūstančių minčių: „Jis nebe FTB agentas. Jis jai melavo. Bet kodėl? Ką jis sumanė?“
Ebė žinojo turinti papasakoti apie nakties įvykius žaidimų aikštelėje, bet Karterio nuomonė jai nerūpėjo. Tegul juodą darbą dirba pats.
– Deja, nežinau.
Jos atsakymas Karterio anaiptol nenudžiugino.
– Jei pamatytumėte, prašyčiau man pranešti. Turime išsiaiškinti, ką jis čia veikia. Jei kuri nors šeima jį pasamdė kaip konsultantą, turėtume tai žinoti. Mums tikrai nereikia apie bylas sklindančių gandų.
Jo žodžiuose slypi maždaug tokia potekstė: Karteris atvyko tapti didvyriu ir nenori, kad jo šlovė atitektų karštakošiui tipažuotojui.
Jį buvo taip lengva perprasti, kad Ebė vos susilaikė nešyptelėjusi.
– Jei pamatysiu, iškart jums pranešiu. Ar viskas? – paklausė šerifo Munio.
– Kol dar neišėjai, norėčiau trumpai šnektelėti.
Jis pasisuko į Karterį.
– Mes neilgai.
Karteris suprato.
– Palauksiu lauke, šerife, – jis linktelėjo ir Ebei, – seržante Kros.
Kai durys užsidarė, Ebė pasisuko į šerifą Munį.
– Kas čia vyksta?
Šerifas gūžtelėjo pečiais.
– Neįsivaizduoju. Kai užsiminiau apie Semą Burką, tam vaikinui vos nesusuko