Kalbanti tyla. Heather Gudenkauf
galvojo ir smerkė. Kai susitikau Fildą Moning, ji dirbo padavėja šeimos kavinėje „Moningų šlovė“. Kiekvieną dieną pakeliui į koledžą užsukdavau ten išgerti kavos, suvalgyti šviežio akyto keksiuko ir paskaityti laikraščio atokiame saulės nužertame kavinės kampelyje. Kiek pamenu, Filda buvo man labai paslaugi ir dėmesinga. Kavą patiekdavo karštutėlę, o ant perpjauto keksiuko kraštų geltonuodavo sviestas. Turiu pažymėti, kad toks aptarnavimas atrodė savaime suprantamas. Buvau tikras, kad Filda taip elgiasi su visais klientais. Kol vieną žiemos rytą, praėjus maždaug metams nuo mano lankymosi „Moningų šlovėje“ pradžios, Filda atkaukšėjo prie manęs, nešina kavos puodeliu vienoje rankoje, o kita įsisprendė į apvalų klubą.
– Ką turi padaryti mergina, – rėksmingai pradėjo ji, kreipdamasi į mane, – kad pelnytų jūsų dėmesį?!
Kavos puodelis taip dunkstelėjo ant stalo, kad gėrimas kliustelėjo per kraštus, o man iš nuostabos net akiniai nusmuko nuo nosies.
Kol atsitokėjau, ji jau buvo nulėkusi. Bet netrukus vėl pasirodė su keksiuku ir sviedė jį tiesiai į mane. Pataikė į krūtinę. Mano kaklaraištis aplipo oranžiniais trupiniais ir aguonomis. Filda išlėkė iš kavinės, o prie manęs prisiartinusi jos mama, švelnesnė ir gyvenimo rūpesčių paženklinta Fildos kopija, užvertė akis į dangų ir atsidususi prabilo:
– Eikite ir pasikalbėkite su ja, pone Gregorai. Ji džiūsta dėl jūsų ištisus mėnesius. Tad arba išsklaidykite iliuzijas, arba prašykite, kad tekėtų už jūsų. Noriu naktimis bent bluostą sudėti.
Nusekiau paskui Fildą, o po mėnesio mudu susituokėme.
Gulėdamas lovoje, ankstyvam rugpjūčio rytui tvilkant odą deginančiu karščiu, atsisuku į Fildą, susirandu jos minkštą skruostą sutemose ir pabučiuoju. Išsliuogęs iš lovos sėlinu iš kambario. Sustoju prie vos pravirų Petros kambario durų. Galiu girdėti, kaip dūzgia ventiliatorius. Atsargiai stumteliu duris ir žengiu į kambarį. Vietą, tokią sklidiną mažos mergaitės keistenybių, kad man visada knieti stabtelėti tarpduryje. Rūpestingai suformuotos kankorėžių, gilių, lapų, plunksnų ir uolienos gabalėlių kolekcijos. Uolienos gabalėliai, kaip rūpestingos ekspertės iškasti mūsų užpakaliniame kieme, kuris ribojasi su Gluosnių upės giria. Lėlės, minkšti šuniukai ir meškiukai, visi iki vieno kruopščiai apkamšyti kilpinio audinio antklodėlėmis ir suguldyti aplink jos lovelę. Mažos mergaitės kvapas – levandų šampūno, žalios žolės ir prakaito mišinys, kuriame tėra nekaltybės enzimų, užlieja mane kiekvieną kartą, vos tik peržengiu šį slenkstį. Mano akys palengva apsipranta su tamsa ir tada pamatau, kad Petros lovoje nėra. Nepajuntu nerimo, nes dukrelė dažnai negali užmigti ir tada tykina žemyn į svetainę žiūrėti televizoriaus.
Aš taip pat nusileidžiu laiptais, bet labai greitai suprantu, kad televizoriaus Petra nežiūri. Namuose tylu. Degiodamas šviesas skubiai pereinu per visus kambarius. Štai svetainė, bet joje Petros nėra. Valgomajame, virtuvėje, vonioje, mano darbo kambaryje Petros taip pat nėra. Sugrįžęs į virtuvę nusileidžiu į rūsį – Petros nė pėdsako. Užlėkęs laiptais pas Fildą puolu žadinti.
– Petros nėra lovelėje, – išspaudžiu vos atgaudamas kvapą.
Filda strimgalviais išsirita iš lovos ir perlekia per kambarius, kaip ką tik padariau aš, bet Petros niekur nematyti. Paskubomis išsprunku pro užpakalines duris ir suku ratus aplink namą. Vieną, antrą, trečią kartą. Petros nė kvapo. Mudu su Filda grįžtame į virtuvę ir bejėgiškai sužiūrame vienas į kitą. Slopindama aimaną Filda surenka policijos numerį.
Paskubomis apsirengiame, kad tinkamai sutiktume šerifo pavaduotoją Luisą. Filda tebesiblaško iš kambario į kambarį ieškodama Petros, naršydama spintas, žiūrinėdama po laiptais.
– Galbūt ji nuėjo pas Kali? – spėja ji.
– Tokį ankstyvą rytą? Ko? Galbūt jai pasidarė per karšta ir išspruko laukan atsivėsinti, o gal prarado laiko pojūtį? – svarstau aš ir neapsikentęs priduriu garsiau nei derėtų: – Sėskis, nenervink manęs. Namie jos nėra!
Pamatęs, kaip persikreipia Fildos veidas, nuskubu prie žmonos.
– Atsiprašau, – šnabždu, nors jos nerimas ir nervina. – Eime, užkaiskime kavos, kol jis atvyks.
– Kavos? Kavos?! – veriamu balsu klausia Filda ir tarsi netikėdama savo ausimis žvelgia į mane. – Užvirkime kavos, kad galėtume susėsti ir pasvarstyti, kur dingo mūsų dukra? Pradingo iš savo lovos vidury nakties! Gal dar norėtum, kad paruoščiau jam pusryčius? Prikepčiau kiaušinienės? O gal vaflių? Martinai, mūsų vaiko nėra. Pradingo!
Ši tirada baigiasi kūkčiojimu ir aš tapšnoju Fildai per petį suprasdamas, kad neįstengsiu paguosti.
Pasigirsta lengvas beldimas į laukujes duris ir išvystame aukštą liemeningą šerifo pavaduotoją Luisą. Šviesūs plaukai krinta ant rimtų mėlynų akių. Kviečiame užeiti. Sodiname šį vyrą, beveik perpus jaunesnį už mane ir labiau tinkantį Fildai į bendraamžius, ant sofos.
– Kada paskutinį kartą matėte Petrą? – klausia jis mūsų ir aš, paėmęs Fildą už rankos, iškloju jam viską, ką žinau.
ANTONIJA
Mane pažadina tolimas dundesys. Iš pradžių pagalvoju, kad tai perkūnija, ir nusišypsau vis dar nepramerkdama akių. Liūtis su audra. Vėsūs sodrūs lietaus lašai. Mąstau, kad tikriausiai turėčiau prižadinti Kali ir Beną. Juk abiem taip patinka turkštis lietuje, prausti nuo savęs šios vasaros sausrą ir karštį. Tiesiu ranką Grifo link, tačiau jo lovos pusė tuščia ir atvėsusi. Šiandien ketvirtadienis. Žvejybos diena. Grifas išvažiuoja žvejoti su Rodžeriu. Vadinasi, tai ne perkūnija, bet pikapas? Persiritu Grifo pusėn, mėgaudamasi trumpalaike paklodžių vėsa, ir vėl stengiuosi užmigti. Tačiau dundesys, kuris pasirodo esąs stiprus beldimas į laukujes duris, netyla, drebina grindis. Niurzgėdama nuleidžiu kojas nuo lovos. Dėl Dievo meilės, juk dar tik šešta valanda ryto. Užsitempiu šortus, kuriuos buvau numetusi ant grindų iš vakaro, ir susiglostau per naktį išsitaršiusius plaukus. Pėdindama per koridorių matau, kad Beno durys kaip paprastai aklinai uždarytos. Sūnaus kambarys – jo tvirtovė, tad aš vis tiek nė nemėginsiu patekti į vidų. Jis įsileidžia tik mokyklos draugus ir dar seserį, Kali. Tai kelia man nuostabą, nes pati išaugau su keturiais broliais, į kurių valdas man pavykdavo įsiveržti tik po nuožmios kovos.
Visą gyvenimą buvau apsupta vyriškos giminės: brolių, tėvo, Luiso ir, žinoma, Grifo. Beje, ir mokykloje didžiąją dalį mano draugų sudarė berniukai. Mama mirė, kai buvau septyniolikos, bet net ir prieš tai ji tebuvo mūsų šeimos pakraštyje. Kad būčiau kreipusi didesnį dėmesį į tai, kaip ji elgėsi. Miglotai prisimenu, kad sėdėdavo sukryžiavusi kojas, visada segėjo tik sijonus, rudus plaukus elegantiškai susukdavo ir prismeigdavo ant pakaušio. Ji neįpratino manęs dėvėti suknelių, domėtis makiažu ar sėdėti kaip dera panelei, bet primygtinai reikalavo nesikirpti ilgų plaukų. Maištaudama rišdavau juos į arklio uodegą ir kišdavau po beisbolo kepuraite. Kad būčiau atidžiai žiūrėjusi, kaip kruopščiai ji dažosi lūpas ar papurškia kvepalų ant riešų lygiai tiek, kiek reikia. Prisimenu, kaip arti palinkdavo prie tėvo ir šnabždėdama kažką jam į ausį skatindavo nusišypsoti. Kaip galėdavo jį nuraminti, vos delnu palietusi ranką. Mano nebylioji mažoji mergaitė yra dar didesnė paslaptis. Tai, kaip jai patinka, jog jos plaukai būtų glotniai sušukuoti po maudynių vonioje. Tai, kaip ji atidžiai tyrinėja savo nagus, kai negrabiai juos nulakuoju. Auginti mažą mergaitę – tas pats, kas vadovautis senu lobių ieškotojų žemėlapiu, kurio dalis su svarbiais takeliais yra nuplėšta. Pastarosiomis dienomis sėdžiu ir atidžiai ją tyrinėju, stengdamasi nepraleisti nė vieno judesio ir gesto. Kai galiausiai prakalbs, galės pasakyti man, ko ji nori ar ko jai reikia. O dabar spėlioju, abejoju ir tikiuosi geriausio. Elgiuosi taip, tarsi su mano Kali viskas būtų gerai. Tarsi ji būtų paprasta septynerių metų mergaitė. Tarsi nepažįstamieji iš švietimo tarnybų