Kiekvienos moters svajonė. Susan Mallery

      Suzana Maleri (Susan Mallery) nuolat šmėžuoja The New York Times populiariausių knygų sąrašuose, ji – daugiau nei šimto knygų autorė. Ir vis dar kupina stulbinančių idėjų! Rašytoja puikiai geba derinti humorą su emocijų proveržiais – taip sukurdama įsimintinus ir be galo gyvus veikėjų charakterius.

      Svajonių knygos pristato smagų, nuotaikingą ir – tuo galite neabejoti – aistringą bei intriguojantį Suzanos Maleri keturių knygų ciklą apie restoranų tinklą valdančios Buchananų šeimos imperiją.

      1

      – Matau, kad nesupratai. Gerai, pasistengsiu padėti, – kantriai tarė brangiu kostiumu apsitaisęs vyras. – Paaiškinsiu nuosekliau: jeigu nenurodysi atvykimo priežasties, su senatoriumi nesišnekėsi.

      – Keista, bet toks paaiškinimas reikalo nepalengvino, – sumurmėjo Danė Buchanan, nervingai spausdama nuo jaudulio susitraukusį pilvą. Jai šiaip ne taip pavyko prasiveržti pro priimamojo sekretorių, du pavaduotojus, koridoriaus gale jau buvo matyti Marko Kenfildo kabineto durys, tačiau kelią netikėtai pastojo dičkis, ryžtingai nusiteikęs vyrukas. Knietėjo prasibrauti jėga, bet jis buvo ganėtinai aukštas, ji, deja – ne. O dar ta neįprasta apranga… Suknelė būtų pusė bėdos, bet aukštakulniai Danę tiesiog žudė. Skausmą kulnuose ir per keltį ji tikrai būtų ištvėrusi, bet kas patars, kaip ant šių smeigių išlaikyti pusiausvyrą? Su tokiais bateliais verčiau vaikščioti labai lėtai – spartesnis žingsnis sukelia rimtą pavojų išsisukti kulkšnį.

      – Na, tai koks vizito tikslas? Sakyk, nebijok – manimi gali pasitikėti, – užtikrino vyras. – Esu teisininkas.

      Jis tai ištarė taip nuoširdžiai, kad Danė neišlaikė nenusijuokusi..

      – Ar ši profesija turėtų įkvėpti pasitikėjimą? Abejoju…

      Vyro lūpos krustelėjo, atrodė, lyg bandytų suturėti šypseną. Geras ženklas, – šmėkštelėjo Danei. Gal kaip nors pasiseks jį sužavėti? Tiesa, jai toli gražu iki vyrų kerėtojos, bet dabar tiesiog neturi kitos išeities, todėl teks pasistengti.

      Danė giliai įkvėpė ir gracingai kryptelėjo galvą, bet kadangi buvo trumpai nusikirpusi plaukus, neturėjo jokios galimybės švystelėti per petį garbanų. O daugiau viliojimo triukų ji neprisiminė. Kokia laimė, jog nusprendė amžiams išsižadėti pasimatymų!

      – Įsivaizduok, esu vartus saugantis drakonas, – tarė vyras. – Nepraeisi, kol nepasakysi tinkamo burtažodžio.

      – Ar tau niekas nepranešė, kad drakonai jau seniai išmirė?

      Šįkart jis nusišypsojo.

      – Kaip matai, jie dar gyvi ir gana neblogai laikosi.

      Šaunu… Kažin ką čia pasakyti, kad jis atstotų? Danė nužvelgė jį išsiblaškiusiu žvilgsniu. Patrauklus – į tokį žiūrėdama akmeniu nepavirsi. Bet ne iš tų beprotiško grožio etalonų, kurie gali sau leisti neskirti dėmesio asmenybės ugdymui. Gundančios mėlynos akys, tvirtas užsispyrėlio smakras…

      – Atėjau asmeniniu klausimu, – pareiškė ji ir nutilo supratusi, kad jos burtažodis niekam tikęs. O ką dar galėjo pasakyti? Kad ką tik sužinojo nesanti ta asmenybė, kuria tiek metų save įsivaizdavo, o į šį pastatą atkako išsiaiškinti, kas ji tokia?

      Drakono veidas sugriežtėjo, jis pasitempė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Danė akimirksniu pasijuto atstumta ir pasmerkta.

      – Gali daugiau nebevargti, nešvaistyk laiko! – nukirto vyras. – Senatoriaus tokie žaidimai nedomina. O dabar keliauk ten, iš kur atėjai.

      Danė išpūtė akis.

      – Ką?.. – Ką, po galais jis čia… Aa, aišku. – Manai, kad ketinu sukompromituoti senatorių? Kad… – Ji skausmingai susiraukė. – Fui! Ne! Nieko panašaus! Brr… – Rizikuodama kryptelėti koją, ji žengė atbula. – Kaip šlykštu!

      – Nejaugi?

      Danė atsiduso.

      – Taip. Nes gali būti, kad esu jo dukra. – Ne, ne gali būti, o tikrai – bent jau taip tvirtino nerimstantis pilvas.

      Bet kostiumuotojo ši žinia nė kiek nesujaudino.

      – Verčiau jau būtum pareiškusi, kad su juo permiegojai , tada įtikinamiau skambėtų.

      – Galima pagalvoti, kad žinai, ką Markas Kenfildas veikė prieš dvidešimt devynerius metus!

      – Esu jo sūnus.

      Danė kaipmat pastatė ausis – apie didelę senatoriaus šeimą buvo perskaičiusi viską, ką tik sugebėjo rasti.

      – Aleksas?

      Drakonas linktelėjo.

      Įdomu. Nors jų ir nesieja kraujo ryšys – Markas Kenfildas visus vaikus įsivaikino – bet vis dėlto Aleksas, galima sakyti, yra jai lyg ir artimasis. Danė nesuprato, ar tai gerai, ar blogai. Kaip ji susigyvens su nauja šeima, jei dar nespėjo susigaudyti, ką daryti su senąja?

      Akivaizdu, kad jos trokšti, kitaip nebūtum čia atsibeldusi, – tarė sau. Taip, kraujo šauksmo lengvai nenutildysi. O jeigu ji tikrai yra Marko Kenfildo dukra, niekam nepavyks jai sutrukdyti pažinti tėvo, netgi įsūniui!

      – Pasakysiu štai ką: jau išeikvojau beveik visą kantrybę, – ryžtingai prabilo ji. – Be galo mandagiai kalbėjausi su sekretoriumi ir buvau itin supratinga šnekėdamasi su dviem pavaduotojais. Beje, esu registruota rinkėja ir turiu teisę kreiptis į valstijos senatorių! Todėl prašau trauktis šalin, kitaip turėsi bėdos!

      – Ar tai grasinimas? – pasiteiravo Aleksas. Atrodė mažumėlę pralinksmėjęs.

      – M… Ar suveikė?

      Aleksas lėtai ją nužvelgė nuo galvos iki kojų ir vėl aukštyn. Per pastarąjį pusmetį Danė jau spėjo įsitikinti, kad vyrų žvilgsniai neduoda jai nieko gera – net menkiausias dėmesys neišvengiamai baigdavosi nemalonumais. Bet, regis, šią akimirką jos kūnui tai buvo nė motais – nuo ramaus tiriančio Alekso žvilgsnio oda pašiurpo, per nugarą perbėgo lengvas drebulys.

      – Ne, bet būtų visai smagu išbandyti, – nusprendė jis.

      – Tikras vyras!

      – Ar tai blogai?

      – Tau geriau to nežinoti. O dabar traukis, berniuk drakoniuk, nes man jau seniai laikas pas poną Kenfildą!

      – Berniuk drakoniuk?..

      Oi… Šis linksmas klausimas išsprūdo tikrai ne iš priešais stovinčio vyro „mūro" burnos. Grįžtelėjusi Danė išvydo tarpduryje stovintį asmenį, pas kurį taip atkakliai veržėsi. Ji buvo mačiusi Marką Kenfildą. Tiesa, netiesiogiai – nuotraukose, per televiziją… Netgi už jį balsavo. O štai dabar susidūrė akis į akį. Tik pamanyk, žmogus, kurį visada laikė paprasčiausiu politiku, netikėtai tapo jos tėvu. Danė prasižiojo kažką sakyti, bet visos mintys akimirksniu išgaravo, o balsas užstrigo.

      Senatorius priėjo artyn.

      – Pavirtai į drakoniuką, Aleksai?

      Aleksas nesmagiai gūžtelėjo pečiais.

      – Neįleidau jos vidun.

      Senatorius uždėjo ranką jam ant peties.

      – Šaunuolis, puikiai dirbi. Vadinasi, ši panelė pridarė rūpesčių. – Atsisukęs į Danę jis nusišypsojo. – Neatrodai labai grėsminga.

      – Ir