Kiekvienos moters svajonė. Susan Mallery
taures Danė patraukė į dar gana tylią virtuvę. Tikrasis veiksmas ir erzelis prasidės po kokių dvidešimties minučių, per priešpiečius, o dabar visi buvo įnikę į paruošiamuosius darbus. Pasak jos svainės Penės, nuo pasiruošimo priklauso virtuvės gyvenimas arba mirtis. Į šiuos žodžius verta įsiklausyti, nes Penė buvo geriausia virėja visame Sietle. Aišku, pastarojo fakto Danė neketino pranešti vyriausiajam „Bella Roma" virėjui Nikui.
Ore sklandė česnakų ir dešrelių kvapas, ant viryklės tyliai šnypštė trys didžiuliai sultinio puodai, vienas virėjas smulkino daržoves, kitas pjaustė mėsą sumuštiniams ir šaltiems užkandžiams.
– Sveika, Dane! – nudžiugo pirmasis. – Eikš paragauti mano padažo.
– Jis tik kalba apie padažą, o iš tikrųjų trokšta, kad paragautum kai ką kita! – šūktelėjo antrasis. – Atvėsk, Rikai. Ji tau per graži. Tokia moteris verta tikro vyro. Pavyzdžiui, manęs!
– Tau toli gražu iki tikro vyro! Bent jau taip sako tavo žmona, kai ją patenkinu.
– Išvydusi tave nuogą mano žmona mirtų iš juoko!
Danė išsišiepusi klausėsi įprasto apsižodžiavimo. Tai buvo specifinis restorano virtuvės darbuotojų bendravimo būdas – čia visi vieni kitus įžeidinėja ir niekas ant nieko nepyksta, nes tokį pasiutusį darbo tempą ir įtampą gali pakelti tik draugiška komanda. Virtuvėse paprastai karaliauja nepraustaburniai vyrai, todėl vargu ar normali moteris pajėgtų su jais išbūti. Bet Danė tokioje aplinkoje užaugo, todėl buvo atspari bet kokiems bandymams ją šokiruoti. Pamojavusi pralinksmėjusiems vaikinams ji perskaitė Niko prikabintą valgiaraščio pakeitimų ir ypatingųjų dienos patiekalų sąrašą.
– O, panini [ Panini (duonos rageliai – italų k.) – karšti arba šalti sumuštiniai. (Čia ir toliau − vert. past.)]! Neabejoju, kad labai gardūs, – tarė vyriausiajam virėjui. – Nekantrauju paragauti.
– Ateik, meilute, duosiu tau kur kas geresnių dalykėlių! – riktelėjo vienas iš vyrukų.
Danė nesiteikė į jį net žvilgtelėti, tik priėjusi prie stalo išsirinko didžiausią peilį.
– Ačiū, nereikia. Turiu patį geriausią.
Vaikinai sutartinai sudejavo, o Nikas išsišiepė.
– Kažin, ar moki juo naudotis.
– Moku.
Tai turėtų juos apraminti, – pagalvojo Danė. Netrukus vaikinai apsipras. Kai įsitikins, kad ji tinkamai atlieka pareigas, nesistengia apsunkinti darbo ir juos gerbia, tada ir patys pradės rodyti pagarbą. Užmegzti draugiškus santykius su virtuvės personalu ne taip paprasta – reikia šiek tiek laiko ir pastangų.
– Kaip mano ypatingieji? Gal norėsi ką nors pakeisti? – atsainiu tonu paklausė Nikas.
Danė vos neprunkštelėjo, bet spėjo laiku susivaldyti. Iš tikrųjų Nikui jos nuomonė nė kiek nerūpi. Išgirdęs bent vieną žodelį jis būtų tuoj pat atidaręs gerklę ir riksmais nurovęs jai galvą. Tokiose vietose darbo pasidalijimas buvo visiems aiškus: restorano vadovo galia siekia tik iki švytuoklinių virtuvės durų, už slenksčio visagalis valdovas yra vyriausiasis virėjas.
– Ne, – meiliai atsakė Danė. – Patiekalai puikūs. Linkiu sėkmės per priešpiečius.
Šyptelėjusi ji patraukė atgal į savo teritoriją. Jiedviem su Niku teks kartu dirbti ir gana glaudžiai bendrauti, todėl tik nuo jų priklausė, ar dienos pavirs pragaru, ar atvirkščiai. Tiesą sakant, taikstytis turėjo būtent Danė – tokia jau naujokėlių dalia. Ir ji, be abejo, iš visų jėgų stengsis įgyti bendradarbių palankumą.
Vis dėlto gerai, kad naujas darbas pasiglemžia visą jos dėmesį. Po susitikimo su Marku Kenfildu galvoje tvyrojo beviltiškas chaosas ir tik atėjusi čia Danė šiaip ne taip prisivertė susikaupti. Kas galėjo pagalvoti, kad Aleksui Kenfildui pavyks įsisukti į jos mintis? Nors visą kelią mėgino save įtikinti, kad tas vyrukas visiškai neįdomus, nė trupučio nepatrauklus ir nevertas nė sekundės brangaus laiko, ji kuo puikiausiai žinojo, kad save apgaudinėja. Įdomu, kuo jis ją taip traukia? Nesuprantama… Juk Aleksas – tėvo įsūnis, todėl turėtų bėgti nuo jo kiek tik kojos neša. Be to, nejaugi jau pamiršo, kuo baigėsi visi pastarųjų metų meilės nuotykiai?
Pakeliui į kabinetą Danė užsuko į vyno rūsį ir pasirinktinai patikrino dviejų vyno rūšių atsargas – dėžėse netrūko nė vieno butelio.
– Puiku, – sumurmėjo ji uždarydama rūsio duris. „Bella Roma" – tikra svajonė. Čia nėra nieko, ką ji norėtų…
– Dane!
Išgirdusi Volkerio balsą Danė atsisuko ir nusišypsojo.
– Atėjai pasimokyti, kaip reikia dirbti? – paklausė, kai brolis apkabinęs pakštelėjo jai į pakaušį.
– Norėtum.
Volkeris vadovavo keturiems Buchananų restoranams. Grįžęs iš jūrų laivyno jis neturėjo net minties įsitraukti į šį verslą, bet kai šeimos galva, trijų Danės brolių senelė Glorija, patyrė širdies priepuolį ir susilaužė klubą, buvo priverstas laikinai perimti imperijos vairą. Matyt, taip jau buvo lemta, nes po kelių savaičių jis suprato atradęs savo pašaukimą.
Danė be galo dėl to džiaugėsi, nes Volkeris buvo velniškai šaunus vyrukas, puikiai dirbo ir neabejotinai nusipelnė laimės. Ji pati niekada nenorėjo valdyti įmonės, tetroško vadovauti vienam iš restoranų, kad parodytų, ką sugeba. Tiesa, Glorija pavedė jai „Mėsainių rojų", tačiau užkirto kelią tolimesniam tobulėjimui. Danė niekaip nepajėgė suvokti kodėl, bet vis tiek nėrėsi iš kailio stengdamasi įtikti moteriai, kuri, atrodė, nuoširdžiai jos nekenčia. Kai po kelių metų nežinios ji pagaliau išdrįso pareikalauti paaiškinimo, Glorija mielai išklojo tiesą: Danė neturėjo nieko bendra su Buchananais. Ji buvo trumpalaikio mamos meilės romano vaisius ir neturėjo nė lašo Glorijos kraujo. Logiškai mąstant, po tokios naujienos ji turėjo pajusti palengvėjimą, nes koks gi malonumas giminiuotis su atšiauria, nuolat kritikuojančia žmogysta? Bet nepajuto. Pasirodo, kraujo ryšys nėra toks svarbus, kaip teigiama. Glorija jai visada buvo ir bus senelė, nors vargu ar jiedvi kada nors suartės.
Kas bus, tas bus, man jau neberūpi, – tarė sau Danė. Verčiau žvelgti į tai optimistiškai: ji surado tėvą. O kartu su juo ir visą būrį naujų artimųjų. Taigi gyventi galima, jeigu negalvos apie tai, kad šitiek metų prabuvusi Buchanan ji visai nenori tapti kuo nors kitu.
Volkeris paleido ją iš glėbio.
– Kaip sekasi?
– Puikiai. Čia nuostabu. Bernis – pats geriausias darbdavys pasaulyje, virtuvės įgula manęs neskriaudžia. Aišku, terorizuoja, bet labai švelniai – simboliškai. Esu tikra, kad netrukus susidraugausime. Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad jie erzinasi. Virėjai nekimba tik prie tų, kurių nekenčia. Vadinasi, man tai negresia, ir ši žinia visiškai atperka tas menkas pašaipėles. Ko atvažiavai? Užsimanei padoraus maisto?
Volkeris išsišiepė.
– Ar turėčiau suprasti, kad makaronai su raudonuoju padažu pranoksta bent vieną iš Penės šedevrų?
Vyriausiojo jų brolio Kolo žmona Penė vadovavo „Jūros kranto" – Buchananų jūros gėrybių restorano – virtuvei ir buvo neprilygstama virėja.
– Tiek to, šįkart laimėjai tu, – nusileido Danė. Kurių galų ginčytis, kai visi žino, kad Penė – genijus? – Bet pripažink, pas mus galima paragauti tokių dalykėlių, kurių jūs neturite. Ir, beje, nepaprastai gardžių. Žinai, man ką tik kilo nuostabi mintis: mes irgi galėtume atidaryti itališko maisto restoraną. Šios tautos patiekalus mėgsta daugybė žmonių, todėl pelnas – garantuotas.
Volkeris atsiduso.
– Atvažiavau