Kiekvienos moters svajonė. Susan Mallery
pirmiausia pasensiu aš, – paerzino Katerina.
– Matysime. – Ivetė ištiesė rankas ir, kai Saša noriai persikraustė jos glėbin, išsinešė mergytę iš virtuvės.
– Gera moteris, moka elgtis su vaikais. Jums pasisekė, kad ją radote, – tarė Fijona.
– Taip. Jeigu ne ji, mudu su Marku nebūtume galėję įsivaikinti tokio būrio.
Katerina susimąstė. Taip, be pagalbos juodu būtų pajėgę auginti tik tris ar keturis. Baisu net pagalvoti. Ji myli visus aštuonis ir negali net įsivaizduoti gyvenimo be kurio nors iš jų.
– Susikūrėte tobulą gyvenimą, – sumurmėjo Fijona.
Po šių žodžių Katerina išsyk prisiminė skaudamas kojas ir ūmų karštį, dėl kurio praėjusią naktį negalėjo užmigti.
– Ne tobulą, bet esu laiminga.
– Jūsų vaikai – tikra palaima.
Fijonos akyse šmėkštelėjo skausmas, ir Katerinai iš gailesčio dilgtelėjo širdį. Jeigu viskas būtų ėjęsi sklandžiai, ši moteris jau turėtų vaiką. Arba du. Deja… Aleksas netikėtai užsimanė skyrybų ir viltys apie šeimą sugriuvo. Jis nepanoro pasakyti kodėl. Fijona irgi dievagojosi esanti priblokšta tokio staigaus jausmų pokyčio. Bet priežastis tikrai buvo, Katerina tuo nė neabejojo. Aleksas buvo vyriausias iš vaikų, jos numylėtinis. Juodu drauge ištvėrė daug išbandymų ir patyrė begalę džiaugsmo… Ne, jos sūnus nėra nei beširdis, nei žiaurus, ir negalėtų taip paprastai, lyg niekur nieko, imti ir palikti žmoną. Kažin, kas gi tarp jų įvyko?
Katerina troško paguosti draugę, bet nesugalvojo, ką pasakyti. Fijona narsiai nusišypsojo.
– Atleiskite už tokį netikėtą jausmingumo priepuolį. Jau ir taip nesmagiai jaučiatės, o aš dar labiau pabloginu padėtį. Esu dėkinga, kad priimate mano pagalbą. Neįsivaizduojate, kiek daug man tai reiškia. Juk galėjote mane pamiršti, išstumti iš savo gyvenimo.
– Nė už ką! – karštai patikino Katerina. – Tai, kas įvyko tarp judviejų su Aleksu, neturi nieko bendra su mūsų draugyste. – Ji vis dar tikėjosi, kad sūnus netrukus susiprotės ir grįš pas žmoną.
Fijona giliai atsikvėpė.
– Jeigu galima, porai valandų šmurkštelėsiu į jūsų kabinetą ir peržiūrėsiu praėjusių dešimt metų renginių valgiaraščius. Juk nenorėtume svečių vaišinti pirmuoju patiekalu, kuris jau kartą buvo patiektas. Verčiau patikrinsiu dabar, nes vėliau bus užtektinai rūpesčių ir be to.
– Dėkui už pastangas. Lipu į viršų pas vaikus. Prieš išeidama užsuk atsisveikinti.
– Gerai.
Fijonai nuėjus Katerina pasuko link laiptų, bet išgirdusi trinktelint garažo duris sustojo. Grįžo Markas. Jos širdis suplazdėjo. Ir taip būdavo kaskart, kai tik pagalvodavo apie savo vyrą. Net juokinga, juk juodu kartu gyvena jau dvidešimt septynerius metus! Visos draugės seniai skundėsi dėl atšalusių santuokų, užgesusių kibirkščių, dingusio jaudulio ir pamirštų malonių netikėtumų. Apie save Katerina negalėjo to pasakyti, nes jos meilė sutuoktiniui visą laiką tiktai augo. Visai kaip televizijos ar kino filme, jai pasisekė sutikti savo gražųjį princą. Nors labai mylėjo ir vaikus, vis dėlto tikrasis jos širdies valdovas buvo Markas.
Katerina skubiai persibraukė plaukus ir timptelėjo žemyn švarkelį. Troško būti graži. Gal dar spės pasidažyti? Ne, per vėlu. Ji apsikramtė lūpas, kad pagyvintų spalvą, ir giliai įkvėpė.
Netrukus pagalbinio kambariuko durys atsivėrė ir įėjo Markas. Atrodė lygiai taip pat kaip ir pirmąją pažinties dieną: aukštas, patrauklus rusvaplaukis sodriai mėlynomis akimis – mažumėlę primerktomis ir apsuptomis linksmų raukšlelių, tarsi žinotų kokią nors be galo juokingą paslaptį. Kai pamatydavo jį, Katerinai kaskart užgniauždavo kvapą.
– Labas, širdele. – Markas priėjo artyn. – Kaip sekasi?
– Gerai. Šiandien ankstyvas.
– Skubėjau pas tave.
Katerinai suspurdėjo širdis. Tą akimirką, kai jųdvie- jų lūpos susilietė, atgijo puikiai pažįstama trauka, kurią jai pavyko užmaskuoti įprastu kasdieniu bučinuku. Šios gudrybės ji išmoko per pirmuosius santuokos mėnesius, tačiau susitvardymas geismo neužgesino. Kur tau!
Kadaise ji perskaitė straipsnį apie vyro ir moters santykius. Anot mokslinių tyrimų, daugumoje šeimų vienas iš sutuoktinių yra dievinamas, kitas – dievinantis. Gryna teisybė, bent jau kalbant apie juodu su Marku. Tiesa, jis ją myli, bet ne garbina. Nė nenutuokia, kokie stiprūs jos jausmai. Katerina palaipsniui išmoko valdyti siautėjančią aistrą, pašėlusią meilę ir geismą. Valdyti, bet ne nugalėti. Markas buvo vienintelis trokštamas vyras, ir ji dėkojo likimui, kad už jo ištekėjo.
Markas paėmė ją už rankos ir nusišypsojo.
– Eime. Reikia pasišnekėti.
– Gal pirmiausia pasisveikink su vaikais?
– Vėliau. Turiu tau kai ką pranešti.
Pranešti? Markas buvo tipiškas vyras: su bendradarbiais jis galėjo taukšti valandų valandas, bet kai pasišnekėti pasiūlydavo žmona, jis netikėtai prisimindavo daugybę neatidėliotinų darbų. Vadinasi, kažkas nutiko. Kažkas labai svarbaus. Arba bloga. Katerinos nugara perbėgo šiurpulys.
Kai juodu įėjo į knygomis užgrūstą kabinetą, Markas uždarė duris ir nusivedė ją prie sofos. Iš jo veido nebuvo įmanoma nuspėti, ką galvoja. Nusiminęs? Ne, tikrai ne… Greičiau jau nuolankus. Dėl ko?
Staiga Kateriną perliejo ledinis siaubas. Gal Markas sugalvojo ją palikti?
Bet ne, tai juokinga. Net jeigu jis ir labai norėtų jos atsikratyti, dabar būtų gana kvaila žengti tokį žingsnį. Tik ne prieš rinkimus. Be to, širdis šnibžda, kad Markas ją myli. Tiesa, pastaruoju metu jis užsiėmęs labiau nei paprastai, bet to ir reikėjo tikėtis. Vieną kartą vertėtų liautis nerimavus dėl nieko.
Katerina pasidėjo ant kelių drebančias rankas.
– Kas atsitiko?
Ji nė trupučio neabejojo, kad atrodo visiškai rami. Markas tikrai nepastebės nerimo. Ji ir nenori, kad pastebėtų.
– Šiandien pas mane buvo atėjusi mergina, – prabilo Markas. – Ne, veikiau moteris – jai jau dvidešimt aštuoneri. Vadinasi, senstu. Ar vis dar nori būti senio žmona? Juk esi beprotiškai aistringa.
Jis žvelgė Katerinai į akis ir linksmai šypsojosi. Ji turėjo nurimti, bet kažkodėl tik dar labiau išsigando.
– Tu ne senis, – tarė stengdamasi sutramdyti drebulį.
– Man jau penkiasdešimt ketveri.
– O man – šešeri, – atkirto Katerina. – Gal ketini iškeisti mane į naujesnį modelį?
– Gal juokauji? Esi mano žmona, pati gražiausia moteris pasaulyje!
Kažin, kodėl šie meilūs žodžiai nė trupučio nesuveikė?
– Tai kas gi ta mergina?
– Danė Buchanan. Aleksas sakė, kad tikrasis jos vardas Danielė.
– Aleksas ją pažįsta?
– Ne, juodu tik šiandien susitiko. Jis bandė išvaryti Danę lauk. Žinai, tavo sūnus gana griežtas sargas.
– Jis rūpinasi saviškiais.
– Taip. – Markas paglostė jai skruostą. – Katerina, ar prisimeni mūsų pažinties pradžią? Tą laikotarpį, kai buvai nutraukusi sužadėtuves?
Katerina iš lėto linktelėjo. Ji gimė Rytų pakrantėje, kilmingų