Netikėtas pasiūlymas. Lori Foster
bežadės pauzės pasigirdo kone isteriškas juokas. Tonis atsistojo, suėmė ją už dilbių ir kilstelėjo nuo kėdės.
– Olivija! Ar tau viskas gerai?
Ji papurtė galvą ir vėl sukikeno.
– Argi neaiškiai viską ką tik išdėsčiau? Argi nesakiau, kad verslas yra mano gyvenimas? Negaliu tekėti, ir jau tikrai ne už…
– Tekėti? Dieve šventas, aš nenoriu tavęs vesti! – Tonis akimirksniu susivokė, kaip bjauriai tai nuskambėjo, ir suskubo paaiškinti: – Man tik reikia, kad išnešiotum mano kūdikį. Kai pagimdysi, būsi laisva daryti ką nori. Pasirūpinsiu, kad persikraustytum gyventi bet kur, kur tik pasirinksi, tačiau, savaime suprantama, privalėsi persikraustyti. Noriu auginti savo vaiką be jokių trukdžių, be to, nė vienas iš mūsų nenorėtume skandalo. Pamaniau, kad šiaurės vakarai tavo tikslams labai tiktų.
– Tik nori, kad aš…
– Išnešiotum kūdikį. – Vis dar spausdamas Olivijos rankas, Tonis pajuto, kaip ji įsitempė, kaip suvirpėjo kūnas. Prisivertė ją paleisti. – Kaip pati sakei, man tai anatomiškai ne įmanoma, tiesa, aš ir netrokštu to iškęsti. Iš mintingasis Dievas žinojo, kad vyrai tokiems išbandymams netinkami. Ir nenoriu, kad pagalvotum, jog turiu… na, nederamų kėslų. Esama medicininių procedūrų, kurios garantuotų apvaisinimą mano sperma. Viskas būtų…
Olivija susverdėjusi atsitraukė, lyg jis būtų jai smogęs.
– Aš viską tuoj sumausiu, ar ne? – Tonis persibraukė ranka per plaukus ir gūžtelėjo pečiais. – Nori tikėk, nori – ne, bet pirmą kartą nepasitikiu savimi pateikdamas verslo pasiūlymą. Kaip tik apie tai ir kalbame. Apie verslo sandorį. – Jis laukė, bet Olivija toliau tylėjo išplėtusi akis, tad pridūrė: – Na? Galėtum viską truputį palengvinti, jei pasakytum… ką nors.
– Pasakyčiau. Jei turėčiau bent menkiausią supratimą, ką sakyti.
Tonis linktelėjo ir lėtai, giliai įkvėpė.
– Tau reikia laiko apgalvoti. Gal mudu vėl atsisėskime ir aš išvardysiu visas priežastis, dėl kurių pasirinkau tave, visas privilegijas, kurias gausi, jei pritarsi tam, kaip ketinu sutvarkyti teisinius reikalus, ir…
– Baisiai daug tų aptartinų dalykų, o jau tuoj vidurnaktis. Aš ir taip atidirbau visą dieną, rytoj ryte žadu apsilankyti biure. – Olivijos balsas dar drebėjo, bet ji visgi atsisėdo. Tonis su palengvėjimu atsikvėpė. Ji nepradėjo šaukti, kad prie jos seksualiai priekabiauja, nepuolė lauk pro duris. Ne, Olivija – tebūnie palaiminta – protinga moteris. Tai viena iš savybių, kurios ir patraukė Tonį prie jos.
– Pirmiausia tu man labai tinki, Olivija. Ne kaip žmona ar kokiems kitokiems asmeniniams santykiams, bet kaip genų donorė. Tavo protas mane kartais stulbina, ypač prisimenant tau nepalankias gyvenimo aplinkybės. Tai, kaip tu iškilai…
– Atsiprašau?
Tonis kilstelėjo antakius, be žodžių prašydamas paaiškinti, kodėl buvo nutrauktas.
– Iš kur, po galais, žinai apie nepalankias mano gyvenimo aplinkybes?
Oje! Iš užsispyrėliškai atkišto smakro Tonis suprato ją supykdęs. Greitai apgalvojo galimybę sumeluoti, bet taip pat greitai šią mintį ir atmetė. Kaip pats sakė, Olivija labai protinga.
– Pasidomėjau tavimi. Tik išklausyk mane ir suprasi, kodėl taip pasielgiau. – Tonis luktelėjo. Olivija tiesiog žvelgė į jį, tad jis pradėjo pasakoti apie savo atradimus: – Žinau, kad tavo tėvai gaudavo kuklias viduriniosios klasės pajamas. Jie žuvo per upės potvynį, kai tau tebuvo šešiolika. Žinau, kad koledže studijavai nepalengvintą kursą ir tuo pat metu dirbai, o viską, ką dabar turi, įgijai pasitelkusi protą, be menkiausios pagalbos iš šeimos ar draugų. Tiksliau, tikros šeimos net nėra ir, kiek man pavyko sužinoti, artimų draugų – taip pat.
Matydamas, kad Olivija toliau tyliai sėdi, jis tęsė. Ji atrodė tuo pačiu metu ir išdidi, ir pažeminta, Tonio balsas dar labiau pritilo, širdis daužyte daužėsi į šonkaulius.
– Niekada nebuvai užmezgusi ilgesnių santykių su vyru, tik verslo ryšius, padedančius pasiekti tikslus; gyveni kukliai, tyliai, nors aiškiai turi nemenką sumą taupomojoje sąskaitoje, ir laikaisi atokiai nuo žmonių. Dalyvauji tik su verslu susijusiuose renginiuose.
Olivija ilgai tylėjo. Tonis pajuto atgailą, paskui užplūdo ryžtas.
– Buvai labai kruopštus.
– Privalėjau įsitikinti, kad tu tiksi, Olivija. Pasistenk suprasti. Man nereikia moters, kuri pagimdžiusi nuspręstų, kad nori pasilikti vaiką, mane ar mus abu. Visa, ką apie tave sužinojau, įrodo, jog esi nesuinteresuota prie ko nors prisirišti nei dabar, nei artimiausioje ateityje. Aš tiesiog privalėjau rasti įrodymų, kad nenorėsi vaiko ar vyro. Juk nenori?
Ji pakreipė galvą ir įsmeigė akis į tolimąją kambario sieną.
– Teisingai. – Trūksmingai įkvėpusi Olivija vėl piktai pažvelgė į Tonį. – Bet taip pat nesu suinteresuota devyniais mėnesiais atsilikti. Nėštumas smarkiai sutrikdytų mano tvarkaraštį, ką jau kalbėti apie tai, kaip šitai atsilieptų reputacijai. Apie mane nuolatos plaktų liežuviais.
– Ne. Ne, jei aš pažadėčiau įgyvendinti tavąjį penkmečio tikslą per metus. Ne, jei pažadėčiau paramą, o tai užtikrintų, kad tavo verslo pradžia bus sėkmingesnė, nei kada būtum galėjusi tikėtis, net po penkerių metų. Ne, jei aš perkraustysiu tave tuojau pat arba pasirūpinsiu, kad gautum ilgas atostogas.
– Tu visa tai padarytum?
Olivijai sunkiai sekėsi tuo patikėti, bet Tonis neabejojo.
– Žinoma. Aš į tai žiūriu labai rimtai. Galiu sau leisti būti dosnus, be to, tikrai noriu vaiko. Dabar. Mano gimtadienis lapkričio 14-ąją. Truputį daugiau kaip po savaitės. Iki kito gimtadienio noriu laikyti glėbyje nuosavą vaiką. Tada man bus trisdešimt penkeri. – Jis sudvejojo. Atsiverdamas jautėsi pažeidžiamas, bet taip pat suprato, kad turi iki galo paaiškinti savo troškimą. – Trisdešimt penkeri – pati viršūnė. Jeigu turėsiu vaiką, tai turi įvykti dabar. Vis dar esu pakankamai jaunas, kad spėčiau paskui trimetį, ir pakankamai subrendęs, kad priimčiau išmintingus sprendimus dėl vaiko ateities. Jei lauksiu, net metus ar du, vaikui gimstant jau būsiu priartėjęs prie keturiasdešimties. Privalau galvoti toli į ateitį, apie tai, kaip mano amžius atsilieps vaikui paauglystėje, kai jam ar jai būsiu labiausiai reikalingas.
Olivija vėl atrodė labai nustebusi. Kai paklausė, balse nuskambėjo įtampa:
– Tu nerimauji dėl savo… biologinio laikrodžio?
Tonis suirzo dėl to, kaip ji tai pateikė, bet linktelėjo.
– Ko gero, galima ir taip pasakyti.
– Kodėl?
– Kas kodėl?
– Kodėl tu taip labai nori vaiko? Kodėl nenori tiesiog įsitaisyti žmonos ir daryti viską, kaip įprasta? Ir, svarbiausia, kodėl aš?
Ji su juo vis dar ginčijosi. Tonis nusprendė, kad tai geras ženklas, ir pasijuto tvirčiau. Jis įkalbės Oliviją. Juk, šiaip ar taip, būdamas vyras ir daugiau pasiekęs verslininkas turi pranašumą. Kai perėmė verslą, teko sudaryti ir sudėtingesnių sandorių nei šis.
Bet tiesa ir ta, kad Tonis sutiko vos keletą tokių kietų verslininkų kaip Olivija. Tai viena iš priežasčių, kodėl ją pasirinko, vienas iš daugelio dalykų, kuriais žavėjosi.
Jis atsirėmė alkūnėmis į kelius, pasilenkė į priekį ir atkakliai dėstė toliau:
– Noriu vaiko dabar, nes tiek mano jaunesnysis brolis, tiek jaunesnioji sesuo turi vaikų. Jei tiksliau, brolis visai neseniai susilaukė trečiojo vaiko – berniuko, ir aš supratau, kiek