Pažadėk, kad grįši. Tess Gerritsen
„Išslaptinta". Atvertęs pirmą bylos puslapį Gajus susiraukė.
Kodinis vardas: Vienuolis Tukas
Statusas: atviras (nustatytas 1985 10)
Bylos turinys:
1. Liudininkų apklausų santrauka
2. Galimos tapatybės
3. Paieškos statusas
Vienuolis Tukas. Kiekvienam kareiviui, kuris kovėsi Name, žinoma legenda. Karo metu Gajus manė, kad pasakojimai apie niekšą, priešui tarnaujantį Amerikos lakūną, – tik prasimanymai.
Tačiau prieš keletą savaičių sužinojo, kad yra kitaip.
Gajus dirbo prie savo stalo kariuomenės laboratorijoje, kai jo kabinete pasirodė du vyrai ir prisistatė esą organizacijos „Ariel" atstovai.
– Turime pasiūlymą, – pareiškė tuodu. – Žinome, jog artimu laiku lankysitės Name, norime, kad surastumėte karo nusikaltėlį.
Jie ieškojo Vienuolio Tuko.
– Turbūt šaipotės? – prunkštelėjo Gajus. – Nesu karo policininkas. O tokio žmogaus apskritai nėra, tai tik pramanas.
Užuot atsakęs, vienas iš vyrų jam ištiesė dvidešimties tūkstančių dolerių čekį – kaip paaiškino, „padengti išlaidoms". Gausiąs ir daugiau, jei atves išdaviką į teisingumo rankas.
– O jei nenoriu imtis šio darbo? – paklausė Gajus.
– Vargiai galite atsisakyti, – nuskambėjo atsakymas. Tada vyrai išklojo Gajui, ką apie jį žino: apie jo praeitį ir ką padarė karo metu. Kraupi paslaptis galėjo jį sunaikinti, jis slėpė šią paslaptį už baimės ir pasibjaurėjimo savimi sienos. Vyrai pasakė, kas Gajaus lauktų, jei tai būtų atskleista. Žiniasklaidos antpuoliai. Teismas. Kalėjimo vienutė.
Įvarė jį į kampą. Gajus paėmė čekį ir laukė, kol su juo vėl susisieks.
Dieną prieš išvykstant iš Honolulu ši byla buvo atgabenta atskiru siuntiniu iš Vašingtono. Net neperžiūrėjęs Gajus įsimetė popierius į portfelį.
Dabar, pirmąsyk skaitydamas bylą, stabtelėjo prie spėjamų tapatybių sąrašo. Kelis vardus at pažino – vežėsi šių per karą dingusių vyrų bylas. Sąrašas jį pribloškė – tokia neteisybė. Vyrai dingo vykdydami užduotį, greičiausiai jau nebegyvi, įrašyti juos kaip galimus išdavikus tolygu sutepti jų atminimą.
Vieną po kito Gajus skaitė įtariamų išdavyste ir negalinčių to paneigti pilotų vardus. Įpusėjęs sąrašą sustojo ir įsistebeilijo į įrašą: „Viljamas T. Meit lendas, „Air America" pilotas. Viršuje buvo žvaigždutė, o apačioje – išnaša: „Žiūrėti bylą Nr. M-70-4163, Gynybos žvalgyba. (Įslaptinta)."
„Viljamas T. Meitlendas", – pagalvojo Gajus, stengdamasis prisiminti, kur yra girdėjęs šį vardą. Meitlendas, Meitlend… ir tada prisiminė Kistnerio viloje sutiktą moterį, neaukštą šviesiaplaukę dailiomis kojomis. Sakėsi atvykusi šeimos reikalais. Ir dėl to kalbėjosi su generolu Džo Kistneriu, kuris yra neabejotinai susijęs su Gynybos žvalgyba.
„Dar susitiksime, Vile Meitlend."
Per daug sutapimų. Vis dėlto…
Vėl atsivertęs pirmą puslapį Gajus iš naujo perskaitė Vienuolio Tuko bylą, nuo pradžios iki galo. Skyrelį apie paieškos statusą perskaitė du kartus. Tuomet pakilo nuo lovos ir ėmė žingsniuoti po kambarį, svarstydamas galimybes. Nė viena jam nepatiko.
Gajus nemėgo naudotis žmonėmis. Tačiau statymai – dideli, o grėsmė – skausmingai asmeniška. „Kiek vyrų grįžo iš karo be didelių paslapčių? – klausė savęs Gajus. – Paslapčių, apie kurias nekalbame? Paslapčių, kurios galėtų mus sunaikinti?"
Gajus užvertė bylą. Šioje byloje nepakako informacijos – prireiks tos moters pagalbos.
„Bet ar įstengsiu šaltakraujiškai ja pasinaudoti?"
„O ar gali sau leisti to nedaryti?" – sukuždėjo neišvengiamybės persmelktas vidinis balsas.
Teko priimti bjaurų sprendimą. Tačiau Gajus neturėjo iš ko rinktis.
Penktą popiet „Bong Bong" klube veiksmas dar nebuvo įsisiūbavęs. Ant scenos kaip trys gyvačiukės rangėsi iki spindesio aliejumi įsitrynusios kūną moterys. Iš seno stereogrotuvo griaudėjo muzika – nenuilstantis, primityvus ritmas, drebinantis tamsią patalpą.
Siangas stebėjo aplinką nuo savo mėgstamo kampinio staliuko: vyrai gurkšnojo gėrimus, padavėjos nėrėsi iš kailio dėl arbatpinigių. Tada vyras nukreipė žvilgsnį į sceną, į vidurinę merginą. Atrodė ypatingai. Putnios, apvalios šlaunys, plėšrūniškas rausvas liežuvis. Nebuvo tikras, kas slypi jos akyse, tačiau jos žvelgė taip… Ant siaurų kelnaičių buvo prisegta kortelė su septynetu. Vėliau jis pasiteiraus apie septintąją merginą.
– Labas vakaras, pone Siangai.
Pakėlęs akis Siangas pastebėjo šešėlyje stovintį vyriškį. Šio vyro ūgis kaskart padarydavo jam įspūdį. Net dabar, praėjus dvidešimčiai metų nuo pirmojo susitikimo, Siangas negalėjo atsikratyti pojūčio, kad yra tik vaikas greta šio milžino.
Vyras užsisakė alaus ir prisėdo prie stalo. Kurį laiką stebėjo sceną.
– Naujas šokis? – pasidomėjo jis.
– Mergina viduryje yra nauja.
– Ak, taip, gražutė. Jūsų skonio, ar ne?
– Teks pačiam išsiaiškinti. – Siangas gurkštelėjo viskio, neatplėšdamas akių nuo scenos. – Pranešėte, kad turite man darbo.
– Nedidelis reikaliukas.
– Tikiuosi, tai nereiškia ir mažo atlygio.
Vyras tyliai nusijuokė.
– Ne, ne. Juk visad buvau dosnus.
– Kuo vardu?
– Tai moteris. – Vyras numetė ant stalo nuotrauką. – Ji vardu Vilė Meitlend, trisdešimt dvejų. Ūgis penkios pėdos ir du coliai, tamsiai geltoni trumpai kirpti plaukai, pilkos akys. Apsistojusi „Rytų" viešbutyje.
– Amerikietė?
– Taip.
Siangas patylėjo.
– Užsakymas neįprastas.
– Ir neatidėliotinas.
„Aha, vadinasi, daugiau mokės", – pamanė Siangas.
– Kodėl? – paklausė balsu.
– Rytoj ryte ji išvyksta į Saigoną. Taigi teks atlikti šiąnakt.
Siangas linktelėjo ir vėl nusisuko į sceną. Su pasitenkinimu pastebėjo, kad vidurinė mergina žvelgia tiesiai į jį.
– Tiek laiko užteks, – pasakė jis.
Vilė Meitlend stovėjo ant upės kranto ir grožėjosi sūkuriuojančiu vandeniu.
Gajus pastebėjo ją pro restorano terasą – atsirėmusią į turėklą mažą figūrėlę vėjo kedenamais trumpais plaukais. Dėl susikūprinusių pečių ir susikaupusio žvilgsnio Gajui pasirodė, kad moteris nori pabūti viena. Stabtelėjęs prie baro jis pasiėmė puikaus olandiško „Oranjeboom" alaus, kurio nebuvo ragavęs jau daug metų. Valandėlę ten pastovėjo stebėdamas moterį, su pasimėgavimu prispaudęs prie skruosto šaltą butelį.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте