Per geras, kad būtų tikras. Kristan Higgins
jį! – pasiūlė Kikė, kai mudvi pamojome atsakydamos.
– Kad jis vedęs, – tariau nepajėgdama atitraukti akių. Erikas irgi žvelgė į mane taip smailai, kaip niekas jau kurį laiką nebuvo žiūrėjęs.
– Ar laimingai? – paklausė Kikė, kuriai neatrodė baisu išardyti vieną kitą šeimą, kad susirastų sau vyrą.
– Taip. Ir dievina žmoną.
– Negaliu to pakęsti, – burbtelėjo ji.
– Suprantu. Tai taip neteisinga.
Tobulas vyriškos giminės atstovas pamerkė mums akį, pasiuntė bučkį ir toliau skersai išilgai darbavosi voleliu, demonstruodamas, kaip juda nuostabūs pečių raumenys. Langų plovimo skystis ribuliavo, saulė žaidė Eriko plaukuose.
– Man išties metas važiuoti, – pasakiau aš, bet tebesėdėjau kaip įkalta. – Turiu persirengti ir pasirūpinti išvaizda. – Vien nuo šios minties pilvą pradėjo raižyti diegliai. – Kike, ar tikrai nepažįsti nieko daugiau, ką galėčiau pasikviesti? Visiškai nieko? Aš nė už ką negaliu pasirodyti ten viena.
– Nepažįstu, Greise, – atsiduso ji. – Galbūt tau vertėtų išsinuomoti palydovą kaip filme, kuriame vaidina Debra Mesing?
– Juk miestelis mažas. Alfonsas kaipmat būtų išaiškintas. Be to, tai pakenktų mano reputacijai. „Privačios mokyklos pedagogė samdo mokamą meilužį. Mokinių tėvams reikėtų susirūpinti." Štai kaip tai atrodytų.
– O gal tiktų Džulianas? – pasidomėjo bendradarbė, prisiminusi mano senų laikų bičiulį, kuris dažnai lydėdavo mudvi su Kike į vakarinius mergaičių pasilinksminimus.
– Kadangi mano šeima jį pažįsta, jam nepavyks atlaikyti išbandymo.
– Kaip tavo vaikinui ar kaip gėjui?
– Man atrodo, abiem atvejais.
– Blogai. Bet jis bent jau puikus šokėjas.
– Tikra tiesa. – Žvilgtelėjau į laikrodį ir baimė, daigiusi visą savaitę, užgriuvo su nenumaldoma jėga. Aš ne tik būsiu viešnia be palydovo šauniosios Kitės vestuvėse, bet ir susitiksiu su Endriumi. Kokį trečią kartą nuo mūsų išsiskyrimo. Nepažįstamas gerbėjas man neabejotinai praverstų.
Na gerai, juk galiu likti namuose ir skaityti romaną „Vėjo nublokšti" arba žiūrėti kokį nors filmą. Beje, pastaruoju metu dažniausiai tai ir darau. Tėvas, geriausias draugas gėjus ir šuo – tai bene vieninteliai vyriškos giminės palydovai mano gyvenime. O juk visada esama mikroskopiško šanso susitikti ką nors vestuvėse.
– Gal Erikas vis dėlto eitų? – pasvarstė Kikė ir nuskubėjusi prie lango trūktelėjo už rankenos. – Niekas ten nežinos, kad jis vedęs.
– Kike, nedaryk to! – sušukau. Tačiau ji neklausė.
– Erikai, šį vakarą Greisė turi eiti į vestuves, kuriose dalyvaus ir jos buvęs sužadėtinis, o ji neturi poros. Gal tu galėtum eiti drauge? Apsimesti, kad dievini ją ir panašiai?
– Dėkui, bet nereikia! – šūktelėjau, visa iškaitusi.
– Ten bus tavo buvusysis? – nutęsė Erikas, švariai trindamas stiklą.
– Taip. Gal galėtum kartu perrėžti man riešus? – Aš nusišypsojau norėdama parodyti, kad man į viską nusispjaut.
– Ar tikrai negali eiti su ja? – nepasidavė Kikė.
– Tikriausiai žmonai tai nepatiktų, – atsakė Erikas. – Atleisk, Greise. Sėkmės.
– Ačiū, – pasakiau. – Viskas ne taip blogai, kaip atrodo.
– Argi ji ne šauni? – pasiteiravo Kikė.
Erikas patvirtino ir pajudėjo prie kito lango. Kikė vos neiškrito persisvėrusi per palangę ir rydama jį akimis. Tada atsidususi pasitraukė.
– Taigi tau teks eiti vienai, – pareiškė ji tokiu tonu kaip gydytojas, pranešantis apie mirtiną ligą.
– Aš stengiausi, Kike, – priminiau jai. – Džonis, kuris pristato man picas, susitikinėja su kažkokia česnako ir ančiuvių mėgėja. Gali patikėti?! Brendonas iš senelių namų pareiškė, kad geriau pasikars, nei eis į vestuves. O tam žaviam vaikinukui iš vaistinės, kaip man pavyko išsiaiškinti, vos septyniolika. Nors jis mielai sutiko eiti, vaistininkė Betė, kuri, pasirodo, yra jo mama, užsiminė, kad baltoji vergija jau kadais panaikinta. Tad nuo šiol man teks važiuoti į vaistinę Farmingtone.
– Čia tai bent! – atsiliepė Kikė.
– Ne tokia ir didelė bėda, kad nieko nepešiau. Tiesiog eisiu viena, laikysiuosi oriai ir narsiai, nudelbusi akis į žemę, ir išeisiu su padavėju. Jeigu pasiseks, – pasišaipiau drąsindamasi.
Kikė nusikvatojo.
– Būti vienai nemalonu, – pareiškė ji. – Bet būti vienai per vestuves… O Dieve… – pridūrė nusipurčiusi.
– Dėkui už nuotaiką pakeliantį pokalbį, – atšoviau.
Po keturių valandų atsidūriau tikrame pragare.
Jaučiau pernelyg gerai pažįstamą lengvą pykinimą, sukeltą ir vilties, ir nusivylimo. Atvirai tariant, buvau įsitikinusi, kad pastaruoju metu man klojasi kuo geriausiai. Taip, sužadėtinis paliko prieš penkiolika mėnesių, tačiau aš negulėjau ant grindų embriono poza ir nečiulpiau nykščio. Ėjau į darbą, mokiau vaikus… Mano supratimu, laikiausi labai gerai. Be to, neužsisklendžiau nuo žmonių. Nors didžioji dalis mano išvykų buvo arba į šokių pamokas senjorų pensione, arba į JAV pilietinio karo mūšių vietas, aš vis dėlto nesėdėjau namuose. Ir, tiesą sakant, man būtų patikę (teoriškai) susirasti vyrą – klasikinį, energingą, besirengiantį kaip minėtas madų ekspertas Timas Ganas ir atrodantį kaip aktorius Džordžas Klunis.
Taigi aš ir vėl vestuvėse – ketvirtose giminių vestuvėse po išsiskyrimo su sužadėtiniu. Ketvirtą kartą viena ir žaismingai besistengianti spinduliuoti iš laimės, kad giminaičiai liautųsi manęs gailėjęsi ir stengęsi supiršti su toli gyvenančiais keistais sūnėnais. Kartu mėginau nutaisyti nepriekaištingą išraišką – atrodyti pašaipiai linksma, kupina vidinės ramybės ir visiškai viskuo patenkinta. Tarsi būčiau norėjusi pasakyti: „Sveiki, esu nepaprastai laiminga be palydovo dar vienose vestuvėse ir man nė trupučio nerūpi vyrai, bet jeigu jūs nieko sau, ne vyresnis nei keturiasdešimt penkerių, patrauklus, finansiškai apsirūpinęs ir tvirtos moralės, ateikite čia!" O kad jau man sykį pavyko rasti reikiamą išraišką, nutrinti ją nuo veido būtų ne ką lengviau, nei suskaldyti atomą.
Bet kas žino? Galbūt kaip tik šiandien mano akys įsmigs į nepažįstamąjį, kuris taip pat yra vienišas ir puoselėja realias viltis. Na, tarkime (sakau tai tik kaip pavyzdį), vaikų chirurgą ir… triokšt pokšt keberiokšt! Mes jau žinome, kad esame skirti vienas kitam. Tik, deja, dėl savo plaukų geriausiu atveju atrodau kaip kokia kūtvėla čigonė, o tiksliau, kaip komikė Džilda Radner. Turiu neužmiršti paskambinti egzorcistui, kad išvarytų iš mano plaukų piktąsias dvasias, kurios laužo plaukų šepečius ir šukas.
Hmm. Akiratyje pasirodė patrauklus vyrukas. Ekscentriškas, perkaręs, su akiniais. Aiškiai mano skonio. Tačiau jis pastebėjo mano žvilgsnį ir akimirksniu griebė už rankos greta stovinčią moterį. Džiugiai jai nusišypsojęs pabučiavo į lūpas ir nervingai sužvairavo mano pusėn. „Gerai jau gerai, nereikia gąsdintis, – mintyse nuraminau jį. – Supratau tavo siunčiamą žinią." Regis, visų vyrų iki keturiasdešimt penkerių žvilgsniai sakė tą patį. Buvo čia ir keli aštuoniasdešimtmečiai. Vienas iš jų man šypsojosi. Hmm. Ar aštuoniasdešimtmetis pernelyg senas? Galbūt man kaip tik ir