Nelaukta staigmena. Michelle Smart
įskaudinti Pepę.
Toks minčių žiaurumas nustebino ją pačią. Juk Kara buvo pacifistė ir netgi dalyvaudavo demonstracijose prieš karus.
Pastaruosius keturis mėnesius ji graužė save už tai, kad buvo tokia kvaila ir pasidavė Pepės Mastrandželo kerams. Turėjo suprasti, kad jis iš tikrųjų ja nesidomi. Juk niekada nebuvo rodęs jai dėmesio iki to savaitgalio.
Kara dažnai važiuodavo į Siciliją aplankyti Greisės, ir jie ne kartą leido vakarus keturiese. Lukas ją baugino nuo pat jų pažinties akimirkos. Pepė jai pasirodė linksmas ir žavingas. Po kelių susitikimų ji galėjo plepėti su juo taip pat laisvai kaip su Greise. Aukštas ir žavingas, jis buvo iš tų vyrų, kuriuos pamačiusios įvairių kartų ir religijų moterys trumpam netekdavo amo.
Bet, kad ir kaip Karai patiko smagi Pepės kompanija, ji žinojo, kad jo dalyvavimas jų susitikimuose buvo tik paslauga brolienei. Jis flirtuodavo su Kara tiek pat, kiek būtų flirtavęs su bet kuria kita moterimi, kai, į ją įsmeigęs žavingas žydras akis, priversdavo pasijusti nuostabiausia būtybe pasaulyje. Bet, nespėjus apsidairyti, tas magiškas žvilgsnis nukrypdavo į kitą moterį ir priversdavo ją pasijusti lygiai taip pat. Jo šmaikštumas prajuokindavo Karą ir priversdavo pasijusti saugiai. Pepė buvo iš tų vyrų, į kuriuos jokia sveiko proto moteris nežiūrėtų rimtai.
Ir tai vertė Karą jaustis dar kvailiau. Ji niekada gyvenime nebepadarys tos pačios klaidos nei su juo, nei su kuo nors kitu.
Juk visada žinojo, kad seksas tėra ginklas. Savo akimis matė žlugdančias pasekmes, kai suaugę vyrai ir moterys pasiduodavo hormonų įtakai. Tai gniuždė gyvenimus ir draskė šeimas.
Pepė vyras, kuris mėgavosi hormonų audromis ir tiesiog nuo to svaigo. Kara jam tebuvo priemonė tikslui pasiekti, o seksas su ja – tik dalis jam pavestos užduoties. Jo brolis norėjo susigrąžinti žmoną, o Karos telefone buvo tam reikalinga informacija. Tai, kad ji yra gyvas žmogus, turintis jausmus, nieko nereiškė. Kai tikslas susijęs su šeima, Pepė nejausdavo jokių ribų.
Ir už tokį elgesį dažniausiai tekdavo susimokėti.
– Negaliu visko pamiršti ir gyventi toliau, tu niekam tikęs neatsakingas mergišiau. Aš laukiuosi.
Antras skyrius
Kara nežinojo, kokios reakcijos tikėtis, bet kai galiausiai Pepė atsisuko, jis vis dar plačiai šypsojosi.
– Ar tai pokštas?
– Ne. Esu šešioliktą savaitę nėščia. Sveikinu. Tapsi tėčiu.
Jis įsmeigė akis į ją, bet šypsena vis dar neišblėso. Aplink juos būriavosi Pepės giminaičiai. Kara juto smalsius jų žvilgsnius, įsmeigtus į juos. Tiksliau, į ją.
Buvo per vėlu trokšti, kad galėtų pasislėpti už Greisės nugaros, kaip darydavo paauglystėje. Vos atsidūrusi naujoje socialinėje aplinkoje, ji leisdavo Greisei laikyti frontą, kol ji pati nusiramindavo ir pasijusdavo pajėgi kalbėti nespringdama iš nervų. Greisė viską suprato ir apgindavo ją.
Bet paskui geriausia jos draugė ištekėjo ir persikraustė į kitą šalį. Jos nebūdavo didžiąją metų dalį, tad Kara buvo priversta pati tvarkytis savo gyvenimą, nebegalėjo slėptis už draugės nugaros.
Pamažu jai pavyko. Ji persikėlė atgal į Airiją, susirado mėgstamą darbą ir, nors dirbo žemiausiose pareigose, tai buvo tik pradžia. Ji netgi susirado naujų draugų. Kara pagaliau patikėjo tuo, kad susikūrė patenkinamą gyvenimą. Pepė ne tik jį sugriovė, bet ir atėmė viltį kada nors vėl viską pataisyti.
Jis paliko ją vieną, išsigandusią ir besilaukiančią, su miglota ateities vizija.
Galiausiai jis palenkė galvą ir mostelėjo į duris.
– Eime.
Pajutusi palengvėjimą dėl to, kad pabėgs nuo smalsių žvilgsnių, ir gavusi progą sukaupti mintis, Kara nusekė paskui Pepę į platų koridorių, kur jis atsirėmė į akmeninę sieną ir ranka perbraukė juodus savo plaukus.
Pro juos praėjo padavėja su sumuštinukų padėklu ir pasuko į milžinišką svetainę.
Vos jai pradingus, pro tas pačias duris išėjo pora besijuokiančių pagyvenusių vyriškių. Pamatę Pepę, jie čiupo jį ir ėmė stipriai glėbesčiuoti, paskui apibėrė klausimais, į kuriuos šis maloniai atsakinėjo juokdamasis, tarsi neturėtų gyvenime jokių rūpesčių.
Bet, vos senukams nuėjus, Pepės šypsena išblėso.
– Dinkime iš čia, kol nepasirodė kiti giminaičiai. – Jis nužingsniavo restauruoto vienuolyno, kuriame Kara niekada anksčiau nebuvo buvusi, koridoriumi.
– Kur einame?
– Į man priklausantį priestatą.
Pepei visiškai nerūpėjo, kad Karos kojos daug trumpesnės nei jo ir ji vos spėjo paskui.
– Kodėl?
Jis atsisukęs pervėrė ją tamsiu žvilgsniu, bet vis dar nesulėtino žingsnio.
– Ar norėtum kalbėtis šia tema prieš penkias dešimtis Mastrandželų ir Lombardžių?
– Žinoma, kad ne. Bet nenoriu to daryti ir asmeninėje tavo erdvėje. Ar negalime nueiti į kokią nors neutralią vietą?
– Ne. – Pepė sustojo prie durų, atrakino jas ir, atidaręs, pamojo jai įeiti. – Lygiai po dviejų valandų išskrendu į Paryžių. Tai vienintelė galimybė įtikinti mane, kad būtent aš esu kūdikio tėvas.
Kara apstulbusi žiūrėjo į jį, bet jo veidas buvo neįskaitomas. Jis netgi atrodė nuobodžiaujantis.
– Manai, kad meluoju?
– Nebūtum pirmoji moteris pasaulyje, meluojanti apie nėštumą.
Niekinamai nužvelgusi Pepę, Kara įėjo į jo šventovę. Dėkui Dievui, Kara neturėjo jokių svajonių apie bendrą jų ateitį. Jis buvo niekingiausias vyriškos giminės atstovų pavyzdys.
Pepei priklausantis priestatas, nors retai naudojamas, – mat jis turėjo dar bent tris vietas pasaulyje, kurias vadino namais, – buvo toks, kokio Kara ir tikėjosi. Priešingai nei likusi restauruoto vienuolyno dalis, išlaikiusi originalią architektūrą, čia buvo tikras viengungio urvas. Įėję jie pateko tiesiai į didžiulę gyvenamąją erdvę su milžinišku plačiaekraniu televizoriumi, kuris Karai priminė kino teatrą. Aplinkui buvo tiek technikos ir įvairių išmaniųjų prietaisų, kiek ji net neįtarė egzistuojant. Abejojo, ar suprastų, kaip naudotis bent ketvirtadaliu jų.
Kara stovėjo tose aukštųjų technologijų džiunglėse ir pirmą kartą pajuto abejonę dėl savo poelgio teisingumo.
– Ar norėtum išgerti?
– Ne. Noriu kuo greičiau viską baigti. – Žinoma, kad elgiasi teisingai, tikino ji save. Jos kūdikis vertas geriausio.
– Ką gi, o aš noriu. – Nuo stiklinio staliuko kambario centre Pepė pakėlė nuotolinio valdymo pultelį ir paspaudė mygtuką. Išplėtusi akis Kara stebėjo, kaip ąžuolinė sienos danga už jo nugaros prasiskyrė ir atvėrė gėrimų pilną barą.
Nuėjęs prie jo, Pepė susimaišė kokteilį.
– Ar tikrai nieko nenori?
– Ne.
Jis išgėrė gėrimą vienu mauku ir vėl į ją įsmeigė žydras akis.
– Nagi, įtikink mane.
Kara suspaudė lūpas ir sutrikusi papurtė galvą.
– Aš nėščia.
– Jau sakei.
– Nes taip ir yra.
– Kiek?
– Ko kiek?
– Pinigų.