Tik ne tu. Jennifer Crusie
jų.
Nustebęs Aleksas pažvelgė į medicinos seserį.
– Neklausyti?
– Ne, – pakartojo Zandė. – Tau reikia priimamojo, o priimamajam reikia tavęs. Nekreipk į juos dėmesio. Jie visi iš vieno molio drėbti.
Aleksas plačiai išsišiepė.
– Net ir Maksas?
– Maksas tikras asilas, – atšovė Zandė, – bet tu geras vyrukas. Pasilik pas mus.
– Aš ir ketinu pasilikti, – pradėjo Aleksas, bet išgirdęs sirenas nuskubėjo prie durų, pamiršęs apie Zandę, Maksą ir visą Farklių šeimą. Jis skubėjo dirbti mėgstamo darbo – gelbėti gyvybių.
– Ką tu įsigijai? – apstulbusi Čeritė stypsojo vidury Ninos buto ir spoksojo į Fredą.
– Čerite, tai ne šiaip šuo, – Nina įsitempė, nes pati nebuvo tikra, ar išmintingai pasielgė paguodai įsigydama šunį.
Čeritė nepirktų šuns paguodai. Ji savo pačios parduotuvėlėje įsigytų raudoną odinį sijonuką, susikeltų ilgus garbanotus rudus plaukus ant pakaušio, susisuktų juos į kuodą, perrištų juoda kojine, išdrožtų į miestą ir susirastų naują vyrą. Kai paskutinį kartą santykiai prisvilo, Čeritė taip ir padarė, o tada rado Šoną, savo Tikrąją Meilę. Tiesą sakant, Šonas – jau dvyliktoji Tikroji Meilė, bet, kaip sako Čeritė, argi galima skaičiuoti?
Nina apie odinį trumpą sijonėlį galėjo tik pasvajoti, tad ji atsiduso ir pažvelgė į Fredą. Šis drybsojo ant kietmedžio grindų ir stebėjo ją kiek sutrikęs, bet su neslepiamu susižavėjimu. Fredas geriau už odinį sijonėlį. Galbūt jis ir neprivilios naujo vyriškio, tačiau mylės ją besąlygiškai. Fredas tikrai geriau.
Čeritei taip neatrodė.
– Išsikraustei iš rūmų Lihajuje į šią Viktorijos laikų pašiūrę, negana to, trečiame aukšte, o čia net nėra lifto…
– Jei kulnai būtų ne tokie aukšti, palypėti tris aukštus nebūtų taip sudėtinga, – sumurmėjo Nina.
– …ir dar gražiau, įsigijai šunį, – Čeritė dėbtelėjo į palei kojas drybsantį Fredą. – Čia juk šuo, ar klystu?
Fredas atsistojo, nusisuko nuo viešnios ir nukėblino didingai krypuodamas užpakaliu.
– Čerite, man reikia Fredo, – paaiškino Nina. – Iškart geriau jaučiuosi. Jis tikra asmenybė.
Čeritė linktelėjo.
– Taip, užuodžiu… jo asmenybę.
– Nenorėjau iškart jo kišti į vonią. – Nina stebėjo Fredą, kai šis betyrinėdamas svetainę stabtelėjo prie figos medelio. – Fredai, nė negalvok apie tai, – perspėjo šunį. Tada vėl kreipėsi į Čeritę: – Norėjau, kad jis pirmiausia apsiprastų. Fredas čia dar tik valandą, bet iškart paskambinau tau. Žinojau, kad norėsi su juo susipažinti.
– Jei jis čia praleido valandą, vadinasi, viską jau apžiūrėjo, – neslėpdama pasišlykštėjimo Čeritė nužvelgė draugės butą. – Kaip galėjai išsikraustyti iš savo namų į šitą…
– Išsikrausčiau ne iš savo, o iš Gajaus namų. – Nina pasekė draugės žvilgsnį, akimis glostydama ąžuolines plokštes, plonus rusvus tapetus, faneruotą židinį, ryškiai raudoną sofą ir sukrypusią kėdę. – Tai pirmasis butas, priklausantis tik man. Vos išvydusi iškart įsimylėjau šią vietą. Gyvenu čia jau mėnesį ir jaučiuosi namie labiau nei visus tuos šešiolika metų, praleistų Gajaus mauzoliejuje. – Prisiminusi Gajų Nina papurtė galvą. – Mums nereikėjo tuoktis. Mudviejų norai skyrėsi. Visai nenorėjau to namo Lihajuje. Gajus nenorėjo šuns. – Fredas pajudėjo link sofos ir Nina, žvilgsniu lydėdama visą krūvą savarankiškai judančių galūnių ir kitų kūno dalių, sudarančių Fredą, pajuto, kaip slūgsta įtampa. – O aš visada svajojau apie šunį. Štai ir turiu Fredą.
Fredas vėl apuostė sofą – jau ne pirmą kartą po to, kai įžengė pro duris, tačiau šįkart apsisprendė. Kojos suvirpėjo, kūnas įsitempė, šuo susirietė ir galingai liuoktelėjo ant minkštų pagalvėlių. Ilgokai ant jų pakabėjo, sužibus pergalingai vilčiai, kad bus įveikęs biologijos dėsnius, bet po kelių akimirkų ėmė slysti žemyn. Netrukus Fredo sėdynė, taip ir neatsispyrusi traukos jėgai, minkštai dunkstelėjo į žemę.
Šuo į nesėkmę sureagavo gana ramiai.
Čeritė pažvelgė į draugę, tarsi ši būtų susipykusi su protu.
– Ruošiesi šimtą kartų per naktį lakstyti su šiuo žvėrimi laiptais aukštyn ir žemyn, kad jis galėtų nusilengvinti? O dieną? Dėl Dievo, juk turi darbą. Taip ir įsivaizduoju Džesikos veidą, jei nusitempsi Fredą į biurą. – Ji papurtė galvą, energingai pašokdindama rudas garbanas. – Tau pasimaišė. Aš tave myliu, bet tau tikrai pasimaišė. Skyrybos buvo paskutinis lašas. Dirbi redaktore dar tik pusmetį, dar nesusidorojai su stresu, be to, įsikėlei į naują butą. Ar tau neužtenka rūpesčių?
Nina atsiduso ir prisėdo.
– Jeigu jau prakalbome apie rūpesčius, Džesika davė man redaguoti naują knygą. Dar baisesnę už ankstesniąją.
Čeritė neslėpė pasibjaurėjimo.
– Gal ji stengiasi sužlugdyti savo leidyklą? Turėtų išleisti ką nors įdomaus.
– Ne, Džesika tik tęsia tėvo pradėtą darbą. – Nina stebėjo atkulniuojantį Fredą, aiškiai jau spėjusį pamiršti žeminantį nuotykį su sofa. – Stengiasi išlaikyti tradicijas.
Čeritė linktelėjo.
– Viską paleisti vėjais. Jos leidykla galėtų būti pavadinta Nuobodžiąja leidykla.
Nina užsimerkė.
– Tai jau taip. Biuras sužlugs, aš liksiu be darbo, o Džesika nusižudys, nes pragaišino šeimos verslą. Nenutuokiu, kaip išsaugoti leidyklą ir dėl to man labai liūdna. Labai mėgstu šį butą, bet jaučiausi čia vieniša, kai grįždavau susikrimtusi dėl darbo ir Džesikos, todėl man reikėjo kokios nors šiltos būtybės, galinčios pradžiuginti. – Ji giliai įkvėpė. – Reikėjo Fredo. Jis mane jau pradžiugino. Vien tik turint jį šalia darosi linksmiau.
Čeritė nužvelgė Fredą, šio snukis nusviro ant grindų.
– Įsivaizduoju, kaip jis tave džiugina. Tikras energijos užtaisas.
Nina nekreipė dėmesio į draugės pašaipas.
– Be to, sugalvojau būdą, kaip jam nusilengvinti pačiam. Eikš, – ji priėjo prie didžiulio lango šalia sofos ir jį pravėrė. – Matai?
Čeritė sustojo šalia Ninos ir ši mostelėjo į atsarginius ugniagesių laiptus už lango.
– Atsarginiai laiptai visai šalia lango, – Nina iškišo galvą laukan. – Čia trečias aukštas, kiemas aptvertas, o vartai visada uždaryti, išskyrus tomis dienomis, kai atvažiuoja šiukšliavežė. Išmokysiu Fredą naudotis laiptais. – Ji įtraukė galvą atgal. – Šauniai sugalvojau, tiesa?
Čeritė linktelėjo ir patapšnojo draugei ranką.
– Puiku, Nina. Tikrai.
– Nesigailėk manęs, – Nina sunėrė rankas ant pilvo. – Turiu viską, ko norėjau. Pati palikau Gajų, nepamiršai? Tai man iki kaklo įgriso aukštuomenės gyvenimas ir jo karjera. Pasielgiau teisingai. Dievinu šį butą ir savo darbą. Tiesiog… kartais jaučiuosi vieniša.
– Žinau, – linktelėjo Čeritė. – Suprantu.
– Man