Kur baigsis kelionė?. Carla Kelly
p>Pirmas skyrius
Visa savo esybe kapitonas Rosas Renis jautė: tai neeilinis grįžimas į Plimutą. Už jį gerokai išmintingesnis fregatos kapitonas – dabar jau miręs, kaip ir daugelis kitų bičiulių, – geriausiai tai apibūdino per vieną pašnekesį tolimojoje pasaulio pusėje, kai viena fregatų stabtelėjo pabendrauti ir perduoti laiškų.
Kalbėdamiesi ir valgydami per ilgai sūriame žaliame vandenyje mirkusią jautieną juodu aptarė paskutinius mūšius su prancūzais arba ispanais, priklausomai nuo to, kur nesibaigiančiame kare krypo tautos priešiškumas. Jau seniai miręs kapitonas tąsyk pažvelgė Rosui tiesiai į akis ir pasakė:
– Kartais pergalė tik per plauką geriau už pralaimėjimą.
Rosas, tada dar jaunas kapitonas, linktelėjo, bet vėliau susimąstė, ką, po velnių, tas vyras norėjo pasakyti. Trisdešimt šešiais pabūklais ginkluotai fregatai Abu Kiras lietingą dieną įplaukiant į Plimutą Rosą apėmė pralaimėjimo jausmas, nors turėjo šokinėti iš džiaugsmo. Jausmas stiprėjo nuo tada, kai jo laivui buvo įsakyta prisidėti prie konvojaus, plukdžiusio Napoleoną su palyda iki Elbos, kurion sąjungininkai jį ištrėmė 1814 metais. Trumpos kelionės iš Prancūzijos metu jis, stovėdamas savo kvarterdeke1, porą kartų stebėjo Bonapartą, plaukiantį kapitono Tomo Ašerio fregata Drąsioji.
Rosas beveik neapkentė savęs, kam taip žavėjosi tuo vyru, bet ištremtasis imperatorius traukte traukė dėmesį. Kapitonas pastebėjo ir kitų žiūronus, nukreiptus į Napoleoną.
Kuo ilgiau stebėjo Napoleoną, tuo labiau stiprėjo nerimas ir pralaimėjimo jausmas. Optimistiško būdo vyras pajuto vis niūriau čiaupiąs lūpas. Jis toks striukas ir drūtas, – galvojo Rosas. – Toks paprastas. Tada jo pastebėjimai nukrypo į pavojingą teritoriją, kur nederėtų žengti nė vienam karininkui. Kaip, po šimts, toks vyras sugebėjo vadovauti mano gyvenimui net dvidešimt ketverius metus? – pasijuto klausiąs savęs Rosas.
Mat taip ir buvo. Kol užaugo ištisa karta, Rosas plaukdavo ten, kur nurodydavo šitas tironas, kaudavosi su prancūzų ir ispanų laivais, dukart atsidūrė kalėjime, neteko kojos, surado tikrąją meilę ir ją prarado. Nors neva tarnavo vargšui karaliui Jurgiui III, kapitonas žinojo tą patį, ką ir kiti, tarnaujantieji Karališkajame jūrų laivyne, – jei ne Napoleonas, nebūtų ir karo. Jis tikriausiai taip ir nebūtų išplaukęs į jūrą kariniu laivu. Jei ne tas drūtas žmogelis, Rosas Renis greičiausiai būtų įsitaisęs paprastame prekybiniame laive.
– Tu sužlugdei mano gyvenimą, – sumurmėjo jis vieną tingią popietę, laivams artėjant prie Elbos, vos per dvylika kilometrų nutolusios nuo Toskanos. Jį girdėjo tik vairininkas, bet tas jau buvo pratęs prie kapitono murmėjimo.
Vis dėlto Rosas, šiaip jau optimistiškas ir racionalus, negalėjo savęs nepaprotinti. Ar tai tiesa? Karas baigėsi, todėl jis iškrėtė neregėtą dalyką – alkūnėmis atsirėmė į laivo turėklus. Išgirdęs suplakant bures jis pakėlė akis ir nusijuokė supratęs, kad ūmus nusižengimas drausmei atkreipė vairininko dėmesį ir jį išblaškė.
Susigėdęs Rosas atsitiesė ir įbedė į vairininką garsųjį Renio žvilgsnį. Vairininkas skubiai pasitaisė. Rosas, nelinkęs trikdyti gerų jūrininkų, linktelėjo vyriškiui.
– Aš vėl taip pasielgsiu, Karteri, – ištarė jis ir atsirėmė į turėklus. Abu Kiras plaukė toliau.
Būdamas ištikimas savo prigimčiai Rosas mintyse sudarė privalumų ir trūkumų sąrašą. Tiesa, gyvenimą jis praleido karo laivuose, bet juose tikriausiai buvo įdomiau, nei malantis palei Anglijos ir Škotijos krantus, galbūt kartais nugabenant į Ameriką vytintų silkių, batų arba korsetų krovinį.
Jei laivynas nebūtų jo nuplukdęs į egzotiškąją Portugaliją, jis taip ir nebūtų pažinęs Inesos Veimiros, kurios meilė iki šiol kaitino širdį. Ir tikrai nebūtų susilaukęs sūnaus, šiuo metu laukiančio Plimute, – berniuko tokiais pat tamsiais kaip jo, bet garbanotais plaukais, putliomis, į škotiškas nepanašiomis lūpomis ir rusva oda. Rudas akis Natanas paveldėjo iš mamos. Prisiminęs jų grožį Rosas ėmė ilgėtis Inesos Veimiros, kol įgimtas optimizmas apmaudą pavertė džiaugsmu dėl sveiko sūnaus.
Roso manymu, ir 1805 metais Trafalgaro mūšio metu prarasta koja nebuvo didelė netektis. Laivo chirurgui pakako suknežintą koją nupjauti penkiais coliais2 žemiau kelio. Nors buvo sunku ir teko ilgai gulėti Plimuto ligoninėje, chirurgas Rosą patikino, kad kelią tebeturintis karininkas galės stovėti kvarterdeke ir tikėtis paaukštinimo. Taip ir nutiko.
Nereikia pamiršti ir ko gero didžiausios palaimos – nelemtas Napoleono karas Rosą Renį pavertė žmonių vedliu, tvirtu kaip uola vyru, kurio protingi sprendimai tokiems kaip jis fregatą Abu Kiras pavertė gerais namais. To pavyzdys – vairininkas. Kartą pakliuvę į kapitono Renio tvirtą, bet maloningą voratinklį vyrai jame likdavo ne vienerius metus, žinodami, kad pateko į geras rankas.
Taip pažvelgęs Rosas nusprendė, kad galbūt karas, viręs visuose septyniuose jūrose, išlydėjęs vieną šimtmetį ir pasitikęs kitą, nebuvo visai nelemtas. Kai fregata Drąsioji ir jos palyda nuleido inkarus žavingame Elbos uoste, jo širdis vėl buvo rami. Tiesa, karas su Napoleonu baigėsi ir Rosas žinojo, kad jam, patyrusiam kapitonui, Karališkasis jūrų laivynas ras darbo. Kaip tėvas jis norėjo nuplaukti į Plimutą ir pasimatyti su sūnumi. Dar nežinia, ar viskam pakaks jėgų, bet jis numanė, jog viskas bus gerai.
Kaip paaiškėjo, Rosas dėl visko buvo teisus. Tiesa, grįžimą į Plimutą teko atidėti iki lapkričio, kadangi Abu Kiras ir kitos fregatos turėjo toliau patruliuoti Lamanšo sąsiauryje. Nors žmonės Anglijoje džiūgavo, kad Pabaisa atsidūrė Elboje, Karališkasis jūrų laivynas laikėsi atsargumo ir tęsė patruliavimą jau saugesniuose vandenyse.
Hojai bei lichteriai3 ir toliau zujo tarp seniai jūroje esančių laivų, tokių kaip Roso, gabendami laiškus. Dažną vakarą po vakarienės Rosas vėl ir vėl skaitydavo Natano laiškus vildamasis, kad sūnus taip pat elgiasi su jo siųstomis žinutėmis, kurias lydėdavo tik jūrininkui prieinami egzotiški daiktai: apelsinai bei citrinos, maldos kilimėlis iš Šiaurės Afrikos ir gouda iš Žemutinių provincijų4, skirta berniuką globojančiai Modei Pričert.
Gaila, kad šturmanas Benas Pričertas taip ir neišvydo Napoleono Elboje. Paskutinės kelionės iš Lamanšo sąsiaurio į Plimutą metu Rosas dar labiau nei įprastai ilgėjosi Beno. Tai šturmanas, savaip atstojęs jam tėvą, pasiūlė Rosui kūdikį iš Portugalijos nugabenti į Plimutą, pas Beno žmoną. 1804 metais, kai gimė Natanas, Portą supurtė vienas žemės drebėjimų, dažnai pasitaikančių toje pakrantėje. Jis nebuvo toks stiprus kaip 1755-aisiais ištikusi nelaimė, bet uosto pirklio namai sugriuvo, žuvo visi gyventojai, išskyrus savaitės amžiaus kūdikį, kurį apsaugojo motinos kūnas.
Bent jau taip Rosui papasakojo netoliese gyvenusios vienuolės, kai jis grįžo į uostą praėjus savaitei po žemės drebėjimo ir prie griuvėsių vis šaukė Inesą vardu. Jis žinojo, kad po septynis mėnesius trukusios kelionės Baltijos jūra ji pagimdė jo vaiką. Bet daugiau nežinojo nieko. Nelaukta kelionė sužlugdė didelių vestuvių planus, jiedviem teko susituokti paskubomis, nes Inesa jau laukėsi. Bet toks jau tas Karališkasis laivynas, nesirūpinantis savo vyrais. Gerosios seserys priglobė kūdikėlį, kurį vėliau jam, dar teberaudančiam, atidavė.
Jos noriai augino jo vaiką, pramintą Natanu Tomu Fergiusonu Reniu, ir pakrikštijo jį kataliku, nes taip vienuolėms priimta. Kai po trijų mėnesių laivas Bebaimė buvo išsiųstas iš Porto į Plimutą remontuoti, vienuolės grąžino Nataną Rosui kartu su ožka.
Jis numanė, jog atsiras vienas kitas jūrininkas, žinosiantis, kaip pamelžti ožką, ir vyrai jo nenuvylė. Labiausiai jį sujaudino tai, kad laive visi domėjosi jo sūnumi. Nestigo savanorių, pasišaudavusių vaikštinėti su dieglių kamuojamu kūdikiu, kai Rosas krisdavo iš nuovargio. Pirmąsias angliškas lopšines sūnui atstojo jūreivių dainuškos, kurioms vieta tik laivo denyje.
Modė Pričert kūdikį pasitiko išskėstomis rankomis. Po dvejų metų jai teko vilktis našlės drabužius. Taigi nieko keisto, kad už krante gautą atlygį Rosas našlei Pričert, keturiems jos vaikams ir savo sūnui nupirko geresnį namą. Jis jai dosniai mokėdavo, kad augintų berniuką, kurį mato tik retkarčiais. Karui