Kur baigsis kelionė?. Carla Kelly
Kol gyvas Rosas bus skolingas abiem Pričertams.
Jis nesitikėjo, kad šįkart plaukiant į Plimuto uostą užplūs tokia melancholija. Apimtas nostalgijos Rosas pats vairavo Abu Kirą mėgaudamasis kiekviena akimirka. Jis žvilgtelėjo į namus, kylančius šlaitais aukštyn, tolyn nuo miesto centro, ir susimąstė, ar Natanas mato. Pernai apsilankęs sūnui padovanojo žiūroną. Galbūt po kelerių metų įteiks ir sekstantą. Modė minėjo, kad jis linkęs į matematiką.
Pasikliovęs persidirbusiu uosto kapitonu – tuo metu grįžo daug laivų – jis nuleido inkarą ir nužvelgė chaotišką tvarką Abu Kiro deniuose. Laivą nurodyta suremontuoti ir atnaujinti. Po dviejų mėnesių išplauks, tik dar nežinojo, kur. Dviejų mėnesių atostogos krante – tokiomis ilgomis jis nesidžiaugė nuo pat Amjeno taikos 1802 m.
Pats nustebęs dėl parodyto nenoro Rosas perdavė laivą pirmajam padėjėjui, patikinęs, kad po dienos ar dviejų grįš išspręsti problemų dėl sausų dokų. Jis žinojo, kad jo jūrininkai taip pat trokšta palikti Abu Kiro denį. Turintieji namus grįš į juos. Kiti sukiosis palei dokus, leis pinigus ir po dviejų mėnesių apsidžiaugs jį išvydę, jei nebus pervilioti į kitą laivą, kuriame trūks įgulos.
Vyriausiojo bocmano padėjėjas pasišovė pats persviesti jį per bortą, o tai galima pavadinti tik noru įsiteikti. Kadangi visų akys smigo į jį, Rosas kaip įmanydamas stengėsi kuo oriau nusileisti virvėmis, o ši užduotis nelengva turint tik vieną su puse kojos. Saugiai įsitaisęs barkase5, kuris turėjo nuplukdyti į krantą, jis nusiėmė skrybėlę ir įgulai atidavė pagarbą. Tik du mėnesiai, – priminė sau pajutęs, kaip akyse kaupiasi nepažįstamos ašaros.
Nors krante laukė vežikai, galėję nuvežti jį į bet kurią Plimuto vietą, Rosas rankos mostu atsisakė jų paslaugų. Norėjo pats pareiti nuo uosto iki Modės Pričert namo. Žinojo, kad įvairių išbandymų patyrusią koją pradės skaudėti dar nepasiekus tikslo, bet reikėjo progos prasivaikščioti krante. Kitose Anglijos vietovėse, nutolusiose nuo jūros, gatvėse svirduliuojančius vyrus tikriausiai suimtų sargyba. Tik ne Plimute, uoste, kuriame žmonės supranta, kad vyrams reikia iš naujo išmokti vaikščioti lygiu, nesvyruojančiu ir nesiūbuojančiu paviršiumi.
Medinė koja savaip kėlė nepatogumų, bet jis greitai pasiekė Floros gatvę, kurioje rikiavosi dailūs pastelinių spalvų nameliai. Rosas kaip visada kurį laiką pastovėjo svarstydamas, kiek pasikeitė sūnus. Natanui dabar dešimt. Niekas nežinojo tikslios berniuko gimimo datos, nes prieš žemei Porte sujudant nespėta nieko užregistruoti. Prieš kelis susitikimus juodu išsirinko birželio 7 d. – netikėtas malonus sutapimas, nes tą dieną buvo ir Roso gimtadienis.
Kai jis paklausė sūnaus, kodėl šis nori švęsti kartu, Natano atsakymas patvirtino, kad net toli nuo protėvių žemės gyvenantis škotas taupumo nepamiršta.
– Paprasta, tėt, – pasakė jam sūnus. – Toks sprendimas geras. Pyragą valgysime tik kartą metuose, užtat dvigubai daugiau.
Tai buvo tobulas atsakymas. Natane, kurio mama, apsunkusių migdolo formos akių Portugalijos duktė, labai mėgo pyragus, puikiai derėjo Damfrisas ir Portas.
– Dvigubai daugiau, – pritarė Rosas.
Kadangi karas buvo pasibaigęs, šįkart jis turėjo planų – prieš akis driekėsi ilgos atostogos, besitęsiančios iki pat Kalėdų. Juodu turėjo išvykti į Damfrisą, kur su vyru chirurgu gyveno vyresnė Roso sesuo. Nematė jos daugelį metų, bet tai ne kliūtis, nes jis nuolat rašydavo laiškus, o ir Alisa Mei Gordon atsakydavo tuo pačiu. Ji pažadėjo jiems smagią viešnagę ir užsiminė netoli Kirkbino žinanti namą, kuriam reikia šeimininko. Pro langus matyti jūra, – norėdama jį sudominti rašė Alisa.
Jis pastovėjo dar akimirką stebėdamasis kiekvieną kartą apimančiais būgštavimais, vildamasis, kad sūnus nuo paskutinio apsilankymo mažai tepasikeitė, bet puikiai žinodamas, jog vaikai auga. Ar jis prisimins mane? – kaskart klausdavo jis savęs. – Ar sutikęs gatvėje jį pažinčiau?
Rosas giliai įkvėpė ir toliau kilo Floros gatve akis įsmeigęs į geltoną namą, prie kurio gėlės dar sėkmingai kovojo su vėlyvu rudeniu. Žinojo, kad Škotijoje gėlės jau seniai pasidavė žiemai, bet čia juk gražusis Devonas.
Jis sulėtino žingsnį, nes skaudėjo koją, be to, visada stodavo akimirka, kai jis imdavo spėlioti, kas jį pasitiks. Pirmąkart po Inesos mirties, pirmą sykį po siaubingų ir sekinančių metų jis panoro, kad jį pasitiktų ir žmona. Mintis buvo svaiginanti ir jis apie tai galvojo atsargiai, prisimindamas visus kartus, kai savo pareigūnams ir patikėtiniams kajutkompanijoje tvirtindavo karui pasibaigus susirasiąs kitą žmoną. Galbūt jau atėjo metas.
Kapitonas sustojo prie šeštu numeriu pažymėto namo Floros gatvėje ir pakėlė akis į langą antrame aukšte, kur, kaip žinojo, buvo Natano kambarys. Kai mylimas sūnus pažvelgė į jį, jo širdis stabtelėjo. Berniukas pradingo ir Rosas nukreipė žvilgsnį į laukujes duris. Šios su trenksmu atsilapojo ir sūnus puolė jam į glėbį.
Rosas iš jūros grįžo namo.
Antras skyrius
Nors šiuo klausimu nieko negalėjo padaryti, Merei Renei giminaičiai buvo gerokai įkyrėję. Galbūt tai dėl metų laiko, bet veikiau dėl pusseserės Dinos. Galbūt atėjo metas apreiškimui.
Jos tėvas, jau seniai miręs, buvo Škotijos bažnyčios dvasininkas. Apie apreiškimus jis šį tą išmanė, ypač apie arkangelo Gabrieliaus apreiškimą Mergelei Marijai. Merė turėjo galvoje kitokį apreiškimą – taip būna, kai ūmai suvoki tai, ką tikriausiai turėjai suprasti prieš daugelį metų.
Kaltę dėl to ji vertė polinkiui vėlai subręsti, bet štai ji – sulaukusi dvidešimt septynerių ir pavargusi nuo giminaičių, ypač Dinos. Tą ji ir pasakė poniai Morison, vienintelei savo patikėtinei, kai jiedvi virtuvėje skuto bulves.
Ponia Morison buvo virėja ir bulvių neskusdavo, tačiau Betei, virtuvės tarnaitei, suskaudo dantį, o ponia Morison, rodos, visada mielai susėsdavo paplepėti su Mere, ypač žvarbią spalio popietę Edinburge vaišinantis arbata ir sausainiais. Iki vakarienės dar buvo daug laiko bulvėms skusti, plepėti ir arbatai gerti.
– Ak, brangioji, Dina susižiedavusi su tuo atbodžiu svetimtaučiu ir yra kaip nesava, – atnešusi daugiau sausainių pareiškė virėja. – Negalima pasikliauti vyru iš anapus sienos.
Merė šyptelėjo. Pati dar niekada nebuvo kitapus sienos, bet tėvelis prieš daugelį metų tikino, kad anglai tik stengiasi kaip išmanydami ir kad net presbiterionai gali būti geraširdžiai.
– Taip, ponia M, – pasakė ji imdama atidžiau skusti bulves. Paskui pamovė vieną ant peilio ir pamosavo virėjai po nosimi. – Bet kodėl dėl jos sužieduotuvių turiu kentėti aš? Ji vis dejuoja, o aš nesuprantu, kodėl. Ar būsima nuotaka neturėtų džiūgauti?
Ponia Morison pažvelgė pro akinių viršų. Pritildė balsą ir pasilenkė arčiau.
– Man rodos, ji su baime laukia vestuvių nakties.
– Iki jos dar keli mėnesiai, – pakuždomis atsakė Merė. – Be to, manau, jog radus mylimą vyrą dėl to nuogąstauti nereikia, – pajutusi antrąjį apreiškimą ji atsilošė. – Aaa. Galbūt ji iš tiesų nemyli pono Peidžo?
Ponia Morison nukreipė į ją išmintingą žvilgsnį, papurtė galvą ir skusdama bulves caktelėjo liežuviu.
– Tada kodėl?.. – Merė padėjo peiliuką. – O, varge. Ar ji bijo nebesulauksianti kito pasiūlymo?
Merė susimąstė. Tikriausiai tai tiesa. Dina Reni negali pasigirti grožiu. Merė nesulaikė šypsenos prisiminusi, kaip praėjusią vasarą Dinai praeinant vienas gatvės šlavėjas susijuokė. Tačiau šaipytis iš ilgo Dinos veido nedora, bent jau taip pasakytų tėvelis.