Meilėje ir kare nėra taisyklių. Amber Page
vieta Las Vegase, ne Niujorke.
Prisiminus jų susitikimą ją nutvilkė karštis. Džesei ji parašė, kad jai nedrąsu vienai eiti į vakarėlį.
Įsivaizduok, kad ten visi vilki apatiniais… tada išsirink iš jų patį žaviausią, – toks buvo Džesės atsakymas.
– Ji teisi. Apatiniai, – pakartojo Bekė. – Reikia išsirinkti tokį, kuris po apatiniais greičiausiai slepia dailų kūną.
Tada pirmą kartą ir išgirdo Marko balsą.
– Regis, ieškote partnerio? Šiuo metu esu laisvas.
– Kaip? – šūktelėjo ji ir atsisuko pažiūrėti į žmogų, kuris kišasi į svetimus reikalus. Jos širdis apmirė. Tas žmogus šypsojosi jai ir buvo tikras dabita – nuo dailiai sušukuotų juodų plaukų iki išblizgintų odinių batų galų.
Jo dantys, jam nusišypsojus, buvo tokie balti, kad net švytėjo.
– Esu jūsų paslaugoms. Jei tik atitinku jūsų įsivaizduojamą vyrą su apatiniais. Būčiau laimingas, jeigu mane pasirinktumėte.
Bekės skruostai nuraudo.
– Ak, aš… na… tai buvo skirta tik man. Aš… nedrįstu viena pasirodyti vakarėlyje. Todėl bičiulė man ir pasiūlė įsivaizduoti, kad ten visi vilki apatinius. Na, žinote, norėjo mane padrąsinti.
Ponas Burtininkas užvertė galvą ir nusikvatojo, ir tada Bekė pajuto. Kažkas joje virptelėjo. Dilgtelėjo. Jei būtų buvusi viena, būtų pasileidusi šokti. Jis privertė ją pajusti, kad viduje ji dar nemirė!
Dabar, jam pasirodžius jų įstaigoje, ji gailėjosi, kad būtent taip ir buvo.
Norėdama nusikratyti užplūdusių minčių Bekė papurtė galvą. Reikėjo susikaupti, kad nepamestų būsimo pokalbio siūlo.
– Na, taip, tikimasi, kad visos pikantiškos smulkmenos bus paliktos oro uoste, – tarė Džesė. – Vis tik aš iš Bekės tikėjausi išgirsti bent kelias, pačias įdomiausias.
– Ar pavyko? – pasiteiravo Markas akies krašteliu įdėmiai stebėdamas Bekę.
– Tiesą sakant, ne, – susiraukė Džesė.
– Aš irgi ten buvau, – tarė jis. – Jūs nieko nepraradote. Tas vakarėlis, priešingai, nei tikėtasi, buvo siaubingas.
Bekė staiga pakėlė galvą. Kodėl jis ją erzina? Jei taip, kaip jis drįsta? Bet Markas tik šyptelėjo puse lūpų ir pasižiūrėjo į ją šelmiškai blykstelėdamas akimis.
– Tą patį sakė ir Bekė. Ar judu ten ir susitikote? – pasiteiravo Džesė.
– Ne! – sušuko Bekė.
– Taip, jei kam būtų įdomu, – tą pačią akimirką leptelėjo Markas.
Bekė piktai pažvelgė į jį. Jis tylėjo, tik žvilgtelėjęs į ją kilstelėjo neįtikėtinai išraiškingą antakį aukštyn ir atsišliejęs durų staktos laukė, ką ji pasakys.
– Na taip, tik žinok, kad bendravome gana trumpai, – pasakė ji.
Tik dvylika svaiginamų valandų ir penkiasdešimt tris beprotiškas minutes. Nors ji, žinoma, jų neskaičiavo.
Prieš savo valią Bekė vėl prisiminė pirmąjį jų bučinį. Jam įsiskverbus giliai į jos burną užkaito visas kūnas. Tą akimirką ji suprato, kad nori daugiau, ne vien bučinių.
Tačiau tai turėjo trukti tik vieną naktį. Jei būtų žinojusi, kad dar kartą jį pamatys, ji niekada nebūtų…
– Patikėkite manimi, apie meną Markas išmano viską ir yra nepaprastai sumanus vadovas, – bėrė jos viršininkas tapšnodamas jam per petį. – Nusamdžiau jį specialiam projektui. Norėčiau, kad tu, Beke, dirbtum kartu su juo.
– Aš? – suspiegė Bekė. – Bet aš užsiėmusi… noriu pasakyti, kad turiu kitą…
– Tavo darbus perims bet kas, – nukirto jos viršininkas. – Tau paskirtas šis projektas. Lauksiu tavęs savo kabinete vienuoliktą. Tada ir pasikalbėsim.
Bekė nutilo žinodama, kad toliau aikštytis būtų nenaudinga ir neprotinga. Deividui ką nors paliepus buvo būtina tai vykdyti. Žinoma, jei norėjai ir toliau pas jį dirbti.
O ji norėjo. Deja.
– Gerai, – sutiko ji. – Ateisiu.
– Puiku, – burbtelėjo jis. – Daugiau jūsų negaišinsiu. Eime, Markai.
Jiems išėjus Bekė nunarino galvą ir ėmė ja nestipriai daužyti į kompiuterio klaviatūrą.
– Kodėl, dievai, kodėl? Kodėl su manimi taip elgiatės?
– Beke? Kas nors negerai? – paklausė Džesė.
Bekė tylėdama papurtė galvą.
– Nagi, sakyk, kas nutiko. Tau reikia išsipasakoti.
Ji žinojo, kad bičiulė teisi. Kitaip jos elgesys gali pasirodyti keistas. Ji nutoltų nuo Džesės, vienintelio jai artimo žmogaus, o šito nenorėjo.
Be to, tik Džesė žinojo, kas jai buvo nutikę… anksčiau. Ir tai, ką ji siekė įrodyti sau pačiai tą vakarą Las Vegase.
Bekė atsistojusi nuėjo uždaryti durų, tada atsigręžė į savo draugę. Nubraukusi plaukus nuo kaktos ji tarė:
– Tai jis.
– Jis? Kas jis? Nieko nesuprantu, – pasakė Džesė.
– Markas. Tai jis buvo su manimi Las Vegase. Ir nutiko tai, ko nebuvau numačiusi.
– Ką nori tuo pasakyti?
– Buvau su juo visą naktį… – atsiduso Bekė.
– Gal juokauji? – paklausė Džesė ir atsilošė kėdėje.
Bekė papurtė galvą.
Džesę suėmė juokas.
– O Dieve! Betgi tu… Tai… tai neįtikėtina.
Bekė rūsčiai pasižiūrėjo į ją.
– Nesuprantu, ko juokiesi.
– Kur tau suprasti. Bet, mergyt, patikėk manimi, tai išties juokinga.
Jai nesvarbu, todėl taip ir kalba. Ne jai tenka išgyventi šį košmarą.
Pamažu Džesė apsiramino.
– Vadinasi, vienos nakties romano dalyvis nuo šiol dirbs pas mus. Ką darysi?
– Nieko, – ramiai atsakė Bekė.
– Kodėl? Ar tau… nepatiko?
Ji vėl prisiminė kartu praleistą naktį. Jo lūpas, jiems bučiuojantis. Krūtis laižantį liežuvį. Visur siekiančias… rankas.
– Buvo nuostabu.
– Patyrei malonumą?
Bekė paraudo.
– O taip. Ir ne kartą.
Džesė susimąstė.
– Tada gal reikėtų tęsinio? Na, kokio nekalto meilės romano. Pats likimas jį tau siunčia.
Bekė stryktelėjo iš vietos.
– Betgi tai neįmanoma, ir tu tai žinai geriau nei kas kitas. Po to, kas man nutiko su Pensu, apie jokius santykius su bendradarbiu negali būti nė kalbos.
Džesė, užėjusi jai už nugaros, apglėbė pečius.
– Aš viską suprantu. Bet, Beke, tai buvo jau seniai. Tada tu buvai kitokia. Ir jis buvo tavo viršininkas, ne bendradarbis. Be to, negalima leisti, kad jis