Neužgesinta aistra. Stefanie London
užaugo didelėje šeimoje, reikėjo pamaitinti daug burnų, tad mokykliniai vadovėliai ėjo iš rankų į rankas. Tėvai nebuvo vargšai, tačiau niekada neturėjo tokios prabangos kaip jachtos, o dabar jis užsiėmė jachtų verslu ir kelias turėjo savo žinioje.
– Tiesą sakant, ne pats viską sugalvojau, – prisipažino Brodis ir gurkštelėjo vandens. – Namuose prieplaukoje dirba toks vaikinas. Jis ir įkalbėjo mane bėgioti, o po to susilažinom iš šimto dolerių, kad pasirengsiu bėgimui.
– O tu nutarei pradėti nuo pusmaratonio? – Skotas juokdamasis papurtė galvą. – Gal pradžiai reikėtų nubėgti bent varganus dešimt kilometrų?
Brodis gūžtelėjo pečiais ir plačiai nusišypsojo.
– Jei jau kelsiuosi su aušra, tai dėl ko nors svarbaus.
– Sako tas, kuris verčiau miegojo, nei teisėjavo bikinių konkurse.
– Ir po to labai gailėjosi.
Skotas sunėrė pirštus sau ant pakaušio ir atsilošė į turėklus.
– Šaunūs buvo laikai.
– Panašu, kad ir dabar šauniai leidi laiką, – priminė Brodis stengdamasis neparodyti, kad truputį pavydi.
Skotas tingiai nusišypsojo pamatęs, kad jam mojuoja sužadėtinė. Keitė šoko kartu su Vila, Eime ir Eimės drauge Džesika. Merginos juokėsi, kraipė klubais ir gurkšnojo šampaną. Visai kaip senais gerais laikais.
– Tikrai, – linktelėjo Skotas.
Brodis jau norėjo keisti temą, bet prie jų priėjo Vila ir seseriškai jį apsikabinusi nusibraukė nuo veido plaukus.
– Labai džiaugiuosi, kad grįžai į Sidnėjų, – tarė ji.
– O kur šį vakarą tavo vyras?
– Dirba, – ji nepatenkinta papūtė lūpas. – Bet pažadėjo prisijungti prie mūsų kitą kartą. Tiesą sakant, atrodė labai nuliūdęs, kad negali dalyvauti vakarėlyje jachtoje.
Brodis sukikeno.
– Vakarėlis puikus. Klientai moka apvalias sumeles, kad ja pasiplaukiotų. Tikra gražuolė. Verta kiekvieno cento.
Princesė 56. Vardas jai tiko. Nors ir seniausia iš visų jo jachtų, seno elegantiškai. Brodis meiliai paplekšnojo per turėklą.
– Spėk, su kuo kalbėjau šią popietę, – tarė Vila nutraukdama jo mintis ir nekaltai šypsodamasi.
Brodis kilstelėjo antakį.
– Su kuo?
– Su Šantale.
Užteko išgirsti jos vardą, ir širdis ėmė greičiau plakti. Šantalė Terner buvo vienintelė, kuriai pavyko išlaikyti jo dėmesį ilgiau nei penkias minutes. Sekminių saloje ji buvo šutvės siela, žmonės prie jos lipo kaip bitės prie medaus. Oi, kaip jis prilipo! Tik bėda, kad tada ji buvo Skoto mergina, o jis užsisvajojo, surizikavo ir už tai liko su mėlyne po akimi. Lyg to būtų negana, po to aštuonerius metus nesišnekėjo su savo geriausiu draugu.
Brodis vogčiomis dirstelėjo į Skotą, bet jis atrodė visiškai ramus. Buvo per daug susidomėjęs Keite, kad klausytų, ką sako Vila.
– Šį vakarą šoka, – tęsė Vila. – Kiek tolėliau palei pakrantę.
Brodis sunkiai nurijo seiles. Jam tikrai nereikia matyti, kaip Šantalė šoka. Pamatę, kaip ji juda, brandūs vyrai imdavo šliaužioti keliais, o jis ir taip turėjo silpnybę gražiai pajudėti mokančioms merginoms.
– Kadangi turime jachtą, pamaniau, gal galėtume pas ją nuplaukti, – nusišypsojo Vila ir kumštelėjo jį alkūne.
– Iš kur žinai, kur jos pasirodymas? – paklausė jis ir gurkštelėjo vandens, nes staiga burna išdžiūvo.
– Pati man pasakė.
– Nežinau, ar derėtų…
Brodis lėtai įkvėpė gindamas šalin prisiminimus, kaip vos jos nepabučiavo.
Tada ją matė paskutinį kartą. Kelis kartus likęs vienas internete ieškojo informacijos apie jos pasirodymus. Kažin ar pamatęs vis dar norės palikti praeitį praeityje.
Draugystės ribas reikia gerbti. Merginos, kurios tapdavo jo draugėmis, niekada netapdavo niekuo daugiau, tačiau su Šantale Brodis negalėjo nieko garantuoti.
– Kodėl gi ne, – tarė Skotas tapšnodamas jam per petį tarsi norėdamas patikinti, kad viskas pamiršta. – Ji džiaugsis pamačiusi tiek gerbėjų.
Kaip tik tuomet Eimė, Džesika ir Keitė priėjo pasipildyti taurių. Skotas kaip tikras džentelmenas čiupo butelį ir viskuo pasirūpino.
– Kaip tik kalbėjome, kad būtų galima pasiplaukioti palei pakrantę, – tarė Skotas. – Šantalė šiandien šoka.
– Žinoma! – tarė Eimė. Kitos merginos pritariamai linktelėjo.
Visų akys vylingai susmigo į jį. Juk jis atlaikys. Ar ne?
– Kodėl gi ne, – tarstelėjo Brodis stodamasis iš savo krėslo.
Įsukus į automobilių aikštelę pagal adresą, kurį gavo elektroniniu paštu, Šantalės širdis nusmuko į kulnus. Darbą ji gavo paskutinę minutę. Užsakovai jai paskambino, išgyrė filmukus, kuriuos rado jos svetainėje, ir pasiūlė darbą ateinančiam mėnesiui.
Šantalė buvo užsukusi į jų internetinę svetainę, bet nieko ten nerado: muzika, šokiai, kartą per savaitę laisvo mikrofono vakaras. Neidealu, bet nebuvo, iš ko rinktis. Šantalė priėmė pasiūlymą ir toliau vaikščiojo į peržiūras.
Tačiau atvykus baras neatrodė toks elegantiškas kaip internetinėje svetainėje. Visų pirma, švietė raudona neoninė iškaba, prie įėjimo rūkė keli nemalonūs tipai. Šantalė prikando lūpą. Širdis rėkė apsisukti ir važiuoti namo, bet ką jai daryti, jei tai vienintelis darbas, kurį pavyko susirasti per kelias savaites? Jei jo atsisakys, tuoj bus mėnuo be pajamų.
Ji atsiduso ir drąsiai kilstelėjo pečius. Nebūk snobė. Juk žinai, kad meno industrijoje pasitaiko visko. Jie jokie nusikaltėliai.
Tačiau nerimas augo su kiekvienu žingsniu. Šantalė tvirčiau suėmė savo krepšį. Ji privalo atsipalaiduoti. Atsisakyti negali. Jos buvusysis pagaliau pardavė butą. Reikia susirasti, kur gyventi, o čia ji gaus kambarį. Dienomis bus laisva, galės vaikščioti į peržiūras ir užsidirbs pinigų, nes kol kas kišenėse švilpė vėjas.
Jai einant pro šalį vienas vyriškis gašliai ją nužvelgė. Ech, reikėjo ant šortų užsitraukti sportines kelnes. Tolumoje jau leidosi saulė, bet lauke vis dar buvo karšta ir tvanku. Nekreipdama dėmesio į švilpavimus Šantalė žengė vidun aukštai iškėlusi galvą.
Iš pradžių į veidą tvokstelėjo alkoholio tvaikas. Net sutraukė skrandį. Scena buvo patalpos viduryje, trys juodai apsirengę vyrukai derino garso aparatūrą. Šantalė apsidairė. Vaizdas apgailėtinas, bet ateinantį mėnesį čia bus jos namai. Sportbačių padai su kiekvienu žingsniu lipo prie išblukusio kilimo – lyg per metus suneštas purvas būtų virtęs lipnia juosta. Nors rūkymas baruose buvo seniai uždraustas, viduje vis dar galėjai jausti priplėkusį cigarečių tvaiką. Vienoje sienoje žiojėjo bato dydžio skylė, viršuje mirgėjo lempa.
Nuostabu.
Šantalė priėjo prie baro ir iš paskutiniųjų nusišypsojo mėgindama patraukti vyresnio vyro, šluostančio taures ir kabinančio jas sau virš galvos, dėmesį.
– Atsiprašau, aš…
– Šokėjoms į viršų, – tarė jis net nepakėlęs akių.
– Ačiū, – burbtelėjo ji ir apsisukusi