Gundymo pamokos. Sandra Hyatt
ten sakei?
– Rytoj grįš.
– Ne dabar. Anksčiau. Kai vairavai.
Denės galvoje sukosi visas spiečius nepadoriausių, nevilties sujudintų žodžių. Ne, ne, ne. Jis negalėjo jos nugirsti.
– Neprisimenu, – štai ir visi principai. Ji melavo išsijuosusi.
– Kai išsitraukiau nešiojamąjį kompiuterį Klarai parodyti, kaip po 1300-ųjų metų Dukalo salos ugnikalnio išsiveržimo pasiskirstė lava, kažką pasakei.
Tada Denė ir pavartė akimis – tiesiog negalėjo susiturėti. Šito buvo per daug.
– Būtent tai ir norėjau pasakyti, – pasidavimo ženklan pamodama aukštyn ranka pasakė ji. – Sakiau: Neblogas būdas vilioti moterį, Adamai. Iš tiesų. Geografinis lavos pasiskirstymas?
Adamo veidas sustingo.
Kažkur tolumoje dar buvo matyti riba – toji, kurią ji buvo kuo seniausiai peržengusi. Beliko viltis, kad Adamas supras ją sakant tiesą.
– Nagi, Adamai. Juk ne visada buvai toks nuobodus, – jinai jį pažinojo dar tada, kai jis iš berniuko pradėjo virsti į vyrą. O vėliau kartkartėmis pastebėdavo po oficialiu fasadu slypint visai kitokį vyrą – dar tada, kai jis, nors ir labai trumpam, užsimiršdavo, kas esąs, ir leisdavo sau elgtis natūraliai.
Tie laikai buvo praeityje.
Adamas vėl kilstelėjo antakius. Bet Denė nebegalėjo sustoti.
– Kokia moteris per pasimatymą nori kalbėtis apie lavą ir uolienų formavimąsi? – ji gerokai per vėlai prisiminė posakį, kad, atsidūrus duobėje, geriausia liautis kasus toliau.
Tamsūs ir sunkūs Adamo antakiai susimetė į gilią raukšlę.
– Klara yra Fulbraito stipendininkė. Studijuoja geologiją. Jai buvo įdomu.
– Gal ir buvo. Bet ar nemanai, kad ji galėtų apie tai paskaityti knygoje? Jeigu drauge planuotumėte paskaitų ciklą, toks pokalbis būtų pagirtinas, bet vargu ar jį galima pavadinti romantišku. Kurgi poezija, magija? Net nežiūrėjai jai į akis – stebeilijai į ekraną. Ar palydėjęs ją iki durų bent pabučiavai?
– Nors tai ne tavo reikalas, bet taip, – jis pasitempė.
Denė neketino leistis įbauginama.
– Tai bent buvo bučinys, ar ne?
– O tu esi bučinių ir romantikos ekspertė? Ką siūlytum? Aptarinėti Bentley charakteristikas?
Tarsi mėgindama apsisaugoti nuo krūtinę persmelkusio skausmo, Denė žengė žingsnį atgal. Jai patiko automobiliai. Net norėdama nebūtų galėjusi to pakeisti. Ir nebūtų keitusi, net jeigu Adamui – kuriam, ji aiškiai žinojo, automobiliai patiko ne mažiau už ją – atrodė, kad moterims ši savybė yra daugiau yda nei privalumas.
– Ne, aš nesu romantikos ekspertė. Bet esu moteris.
– Esi tuo tikra?
Šį kartą Denė nė neketino slėpti nuoskaudos. Ji žengė dar didesnį žingsnį atgal. Širdis smarkiai sutvinksėjo. Ji sučiaupė nukarusį žandikaulį.
Uniforma – juodas švarkas ir kelnės – buvo siūta pagal vyrišką modelį ir pritaikyta jai, vienintelei moteriai vairuotojai. Nors švarkas buvo įliemenuotas, jo negalėjai pavadinti moterišku. Jis toks ir neturėjo būti. Ir toli gražu neprilygo minkštutei rožinės spalvos Klaros suknelei, kuri atidengė daug kūno ir gražiai prigludo prie jos dailių moteriškų formų. Nors Denė visada elgėsi berniokiškai ir mieliau dėvėjo praktiškus ir patogius drabužius, ji visgi turėjo jausmus ir išdidumą, o Adamas ką tik pamynė ir viena, ir kita. Tas pats Adamas, kurio nuomonė jai neturėjo rūpėti. Tapo akivaizdu, kad Denė jai visgi nebuvo abejinga.
Adamo veide atsispindėjo šokas. Šokas ir atgaila. Jis ištiesė į Denę ranką, bet tuoj pat nuleido prie šono.
– Dene, ne tai norėjau pasakyti. Turėjau galvoje – man tebesi vaikas. Vis dar stebiuosi net tuo, kad esi pakankamai suaugusi turėti vairuotojo pažymėjimą.
Užgniaužusi nuoskaudą Denė nusprendė verčiau jam atvirai paprieštarauti.
– Pažymėjimą gavau prieš dešimt metų. Beje, už mane esi nedaug vyresnis.
– Žinau. Tiesiog kartais taip jaučiuosi.
– Suprantu, – ir ji visada taip jautėsi. Adamas jai visad atrodė vyresnis. Tolimas. Nepasiekiamas.
Jis atsiduso ir užsimerkė. Vėl atsimerkęs tarė:
– Nė neabejoju, kad esi šauni moteris, bet vargu ar gali man patarinėti, kaip turiu elgtis per pasimatymus. Šioje srityje esu sukaupęs nemenką patirtį.
– Esu tikra, – tyliai ištarė Denė. Pastaruoju metu moterų jo gyvenime buvo tikrai daug. Visos gražios, išsilavinusios ir pasaulietiškos, puikios pretendentės į princesės vietą. Tačiau, nepaisant šių akivaizdžių privalumų, Adamas retai kada susitikdavo su ta pačia moterimi du kartus. O trečią kartą, jos žiniomis, nė karto. Nors ji pati neketino sekti jo meilės gyvenimo, laikraščiai, į kuriuos ji tik užmesdavo akį, net jeigu vien kurdama ugnį tėvo sarginėje prie vartų, tai darė už ją. Kita vertus, jai tikrai nederėjo šito aptarinėti su Adamu. Prieš kelis šimtmečius tokia kritika jai būtų kainavusi galvą.
Denė jautėsi dėkinga, kad galvų kapojimas buvo seniai uždraustas, nes, sprendžiant iš nepasitenkinimo Adamo akyse, šią akimirką jis būtų su malonumu pritaręs tokiai praktikai. Sekundės dalį Denei pasirodė, kad jis tuoj praras savitvardą, kuria taip garsėjo. Bet nejuto net triumfo. Buvo laikai, kai rūmų teritorijoje augusių vaikų grupelei, kuriai vadovavo jaunesnysis Adamo brolis Reifas, iš pusiausvyros neišvedamo sosto įpėdinio erzinimas prilygo didžiausiai pramogai. Visgi šią akimirką Denė buvo pernelyg susitelkusi į savo pačios nuoskaudos maskavimą, kad pajustų bent ką nors panašaus į pasitenkinimą.
Adamas dar labiau pasitempė. Užsivėrė savyje. Tvirčiau sukando žandikaulius.
– Daniele, priimk mano atsiprašymą. Kuo nuoširdžiausią. Dėkoju už šio vakaro paslaugas. Ateityje jų nebeprireiks.
Atleista. Jis ir vėl ją atleido.
Vakarykštės dienos nutikimas vis dar sunkiai gulė krūtinę. Drauge su tėvu sėdėdama priešais židinį, Denė valgė tirštą daržovių sriubą. Sriuba ir filmas buvo jųdviejų sekmadieninė tradicija.
Suvalgę sriubą jie įsitaisė priešais televizorių. Ant mažo stalelio stovėjo dubuo svieste spragintų kukurūzų, o vaizdadiskis su nuotykių komedija telaukė, kada mergina paspaus paleidimo mygtuką.
Kai ji apsistodavo San Filipėje, sekmadienio vakarais dažniausiai atvykdavo pas tėvą. Bet dabar jos butas buvo remontuojamas, todėl pastarąją savaitę jie gyveno drauge. Apie praėjusio vakaro fiasko Denė dar nebuvo prasitarusi. Šis vakaras tam turėjo tapti puikia proga.
Kita vertus, Denė ir pati dar nebuvo iki galo atsigavusi po susitikimo su Adamu. Mėgino apsimesti esanti abejinga, bet galvoje pačiomis keisčiausiomis akimirkomis vis iškildavo to vakaro prisiminimai. Ji daug ką galėjo padaryti kitaip. Visų pirma būtų pravertę laikyti liežuvį už dantų.
Jos tėvas, vyriausiasis vairuotojas, turėjo teisę žinoti, kas įvyko. Netgi privalėjo. Bet Denė iki šiol nedrįso apie tai prasitarti. Nes ponas Sentkleras buvo ne vien vyriausiasis vairuotojas. Jis buvo jos tėvas, kuris, sužinojęs, kas nutiko, ja labai nusiviltų. Ji negalėjo pakelti minties nuvilsianti žmogų, kuris tiek daug dėl jos padarė ir tiek mažai reikalavo.
Denė save įtikinėjo, kad jeigu nieko nesakys, jis nieko ir nesužinos. O jai juk daugiau niekada neprireiks kur nors vežti Adamą.
Be to, jos tėvas atrodė be galo nusiminęs po apsilankymo pas draugą,