Kitos išeities nėra. Lori Wilde
kišimosi į jo reikalus, jokių triukšmingų vėlyvų vakarėlių, jokių troškinių induose ir mokymų, kaip tinkamai rūšiuoti šiukšles. Bet net apie tai pagalvojęs Bonas jautėsi visiškai kitaip. Nepažįstamas, švelnus liūdesys. Ta pati slogi nuotaika, aplankydavusi jį vaikystėje kiekvieną sekmadienio popietę, kai supranti, kad savaitgalis baigėsi ir kitą dieną reikės grįžti į mokyklą.
Dalis Bono kūno šaukte šaukė paprašyti jos palaukti, bet vyrui pavyko numalšinti šį norą.
– Pasimatysime.
– Pasimatysime, – it aidas pakartojo mergina ir nušoko nuo turėklo.
Vyras stebėjo, kaip ji nuliuoksėjo per pievutę, kaip nusiūbavo užpakaliukas, aptemptas trumpučiais šortais. Jis buvo pakerėtas, bejėgiškai žvilgsnį įsmeigęs į žavų Taros užpakaliuką.
– Bonai? Tu vis dar čia?
– Taip, taip, aš klausau. – Giliai įkvėpęs visą dėmesį sutelkė į Džekę. – Sveika, sesut. Seniai girdėta.
– Buvau tikrai užsiėmusi. – Džekė teisinosi keistai apsvaigusi.
Paprastai sesuo būdavo rimta ir susikaupusi. Jos tėvas buvo garsus vandenynų tyrinėtojas Džekas Bičerdas. Džekė sekė jo pėdomis ir siekė mokslų daktaro laipsnio.
Bonui toptelėjo, kad prabėgo daugiau nei keturi mėnesiai nuo paskutinio jų pokalbio ir jis nepasakojo seseriai apie trečią operaciją. Nenorėjo, kad jaudintųsi. Jiedu užaugo ne kartu, susidraugavo paauglystėje, kai sužinojo, kad lengvabūdė motina paliko abu vaikus jų tėtušiams. Bet Džekei, kaip ir Bonui, pavyko greitai atsigauti. Jie išgyveno ir dabar viskas buvo gerai.
Štai jis gerai gyveno iki tos nelemtos bombos sprogimo.
– Kas naujo? – pasiteiravo Bonas.
– Ruošiuosi tekėti! – pranešė Džekė.
– Tekėti? – priblokštas atkartojo jis. – Už ko?
– Tu jo nepažįsti. Jo vardas Skotas Everlis, jis yra pakrantės apsaugos leitenantas.
– Rimtai, Džeke? Už pakrantės apsaugos leitenanto?
– O kas čia blogo?
Bonas neketino aptarinėti fakto, kad pakrantės apsaugos nelaiko tikra kariuomene.
– Neįsivaizduoju tavęs, kaip kariškio žmonos. Tiesą pasakius, apskritai negaliu įsivaizduoti tavęs esant kieno nors žmona.
– Kaip tai suprasti? – Sesers balse neliko džiaugsmo.
Toliveri, nebūk asilas. Atsiprašyk.
– Tavo karjera tau tokia svarbi.
– Tiesa, bet kaip tai susiję? Nori pasakyti, kad negaliu užsiimti prasminga veikla ir būti ištekėjusi tuo pat metu?
– Kaip ketini rašyti mokslinį tiriamąjį darbą, jeigu tau reikės važinėti paskui jį iš vieno posto į kitą?
– Jis dirba vietos pakrantėje. Bet koks paaukštinimas bus toje pačioje grandyje. Be to, Skotas išties pritaria mano darbui. Jis supranta, kad bus tokių akimirkų, kai būsime atskirai.
– Kiek laiko jį pažįsti? – paklausė Bonas, jausdamas poreikį apsaugoti Džekę.
Juk ji – mažoji sesutė. Bonas negalėjo net pagalvoti, kad ji galėtų padaryti tą pačią vedybų klaidą, kokią padarė jis. Kad ir ką sakytum, skyrybos skaudina. Jis padarys viską, kad apsaugotų ją nuo širdies skausmo.
Džekė neatsakė.
– Kiek laiko jį pažįsti? – pakartojo Bonas.
– Tu šiknius.
– Neatsakei į klausimą.
– Kiek ilgiau nei mėnesį, – galų gale prisipažino sesuo.
– Ką?!
– Nešėlk. Žinau, ką darau. Pažintis su Skotu yra pats geriausias mano gyvenimo įvykis. Jis protingas ir mielas, dievina vandenyną taip pat kaip ir aš, ir…
– Gal išprotėjai? Ar nepasimokei iš mano patirties su Šeina…
– Bonai, aš – ne tu, – atkirto Džekė. – O Skotas – ne Šeina. Tai tikra meilė, o ne aistros ištroškusių girtuoklių sugulimas Las Vegase prieš pat tavo tarnybos pradžią…
– Paklausyk, ką šneki. Tikra meilė? Su tuo vyruku susitikinėji tik mėnesį. Tu nežinai, jis gali būti net serijinis žudikas. – Bonas sugniaužė kumštį tramdydamas norą pašokti ir pradėti žingsniuoti.
– Šešias savaites. Aš jį pažįstu šešias savaites.
– Ak, taip, suklydau. Dvi savaitės yra didelis skirtumas. Kodėl iškart nesakei?
– Maniau, džiaugsies dėl manęs. Pagaliau radau žmogų, kuris man toks pat brangus kaip vandenynas.
– Žinai, kaip tu elgiesi?
– Nesakyk, – piktai iškošė Džekė.
– Kaip Miranda.
– Aš nė trupučio nepanaši į motiną.
Bonas suprato, kad užkabino jautrią stygą, bet dėl nepaaiškinamos priežasties nesiliovė sesers spausti.
– Miranda ištekėjo už mano tėvo vos po dviejų mėnesių pažinties. Kiek laiko ji susitikinėjo su Džeku, kai nerte nėrė į santykius su juo? Šešias savaites, juk taip?
– Negaliu patikėti, kad šitaip kalbi.
Bonas ir pats negalėjo patikėti. Kas jam darosi? Jam perkūniškai gėlė kelį, bet tai ne pasiteisinimas. Kai išgirdo verksmingą sesers balsą – sunerimo. Džekė buvo kieta mergiotė. Jos lengvai nepravirkdysi.
Toliveri, esi pats didžiausias nevykėlis pasaulyje.
– Atleisk, – nusileido jis. – Tu mane nustebinai. Pažadėk, kad tavo sužadėtuvės bus gražios, ilgos ir tu įsitikinsi, kad tas vyrukas yra tau skirtas.
– Mes tuoksimės Ki Veste šeštadienį, liepos ketvirtą.
– Šį šeštadienį? Gal tau galvoj pasimaišė?
– Jeigu norėtum dėl manęs pasidžiaugti, tai esi laukiamas vestuvėse. Ketvirtą valandą Jūrų aktinijoje, šešioliktoje prieplaukoje, – pasakė ji, turėdama omenyje Džeko Bičerdo tyrinėjimui skirtą laivą. – Jeigu ne, tai sėdėk Montanoje ir gailėkis.
– Džeke, aš…
Sesuo išjungė telefoną.
Bonas dusdamas nusikeikė ir iškart jai paskambino. Sesuo nekėlė, leido įsijungti balso paštui. Jis pabandė dar triskart. Džekė vis tiek neatsakė.
Aštrus skausmas raižė skrandį. Bjaurėdamasis savimi, Bonas nusviedė telefoną per kiemą.
Puiku. Labai protinga. Dabar eisiu jo pasiimti.
Kaltė it akmuo lenkė pečius. Pakilęs nuo kėdės, jis sumirkčiojo nuo skausmo, it strėlė perskrodusio koją. Spoksodamas į laiptus, nurijo sunkų gumulą. Kol nusileis jais, praeis amžinybė. Jis giliai atsikvėpė.
Ir staiga pamatė Tarą.
Užliejo palengvėjimas ir Bonas akimirksniu pradėjo nekęsti šio jausmo. Jam nereikia, kad jį kas gelbėtų.
Tara pasilenkė ir paėmė telefoną, paskui pakėlė galvą, akyse spindėjo susirūpinimas.
– Susipykai su seserimi? – Kaimynė įveikė laiptus, kad paduotų jam telefoną.
– Ačiū, – atžariai padėkojo.
– Prašom. – Mergina nutilo.
Bonas