Sulaukusi atsako. Nora Roberts
tarp tokios daugybės moterų, puikiai jas pažinojo ir suprato. – Nori kurti žodžius jo muzikai?
– Būtent. Ar nemanai, kad būtume puiki komanda?
– Būtumėte, bet ne taip, kaip aš manau, ar ne? – Fredė patempė lūpą ir jis nusišypsojo. – Pati žinai, koks užsispyręs būna mūsų Nikas. Ir tikras kietakaktis. Galėčiau jam įkrėsti proto, jeigu nori.
Fredės lūpose vėl atsirado šypsena ir ji nusijuokė.
– Tikiuosi, to neprireiks, bet prisiminsiu tavo pasiūlymą. – Jos akys pasikeitė, tapo žvitrios ir Michailas aiškiai matė, kad ji nebe vaikas. – Viskas gerai, dėde Mikai. Muzika yra mano kraujyje, kaip skulptūra – tavajame.
– O kai matai, ko nori…
– Randu būdą gauti. – Nesukdama galvos dėl tokio savo pasipūtimo Fredė gūžtelėjo pečiais. Ir tai buvo jos genuose. – Noriu dirbti su Niku. Noriu jam padėti. Ir padėsiu.
– O iš manęs tau reikia…
– Man gali prireikti paramos, kad įrodyčiau, ką sugebu, tačiau esu kai ką sumaniusi, todėl gal pavyks jį įtikinti ir be to. – Ji vienu mostu atmetė atgal plaukus, visai kaip Michailo sesuo, ir jis atkreipė į tai dėmesį. – Iš tikrųjų tai man reikia pagalbos išsinuomoti butą. Tikiuosi, gal teta Sidnė turės ką pasiūlyti netoli „Žemiau bono“.
– Gal ir turėtų, tačiau pas mus į valias vietos. Vaikams patiktų, jeigu apsistotum pas mus, o ir Sidnė… – Pamatęs jos veido išraišką Michailas atsiduso. – Pažadėjau tavo mamai, kad pamėginsiu tave įkalbėti. Nataša nerimauja.
– Visai be reikalo. Juodu su tėčiu puikiai padirbėjo ir užaugino savarankišką žmogų. Man reikia kokio mažo butuko, dėde Mikai, – skubiai tęsė ji. – Gal paprašytum tetos Sidnės, kad paskambintų man į „Valdorfą“? Galėčiau kurią nors iš artimiausių dienų nueiti su ja papietauti, jei ji turės laiko.
– Tau ji visada suras laiko. Kaip ir mes visi.
– Žinau. Ir ketinu jums įkyrėti. Gyvenamosios vietos noriu greitai. Kol senelis, – pridūrė Fredė su spindesiu akyse, – nepradėjo regzti intrigų, kad persikraustyčiau gyventi pas juos į Brukliną. Jau eisiu. – Ji skubiai pabučiavo Michailą atsisveikindama. – Turiu užsukti dar į kelias vietas. – Ji nuskubėjo prie durų ir sustojo. – Kai kalbėsiesi su mama, pasakyk, kad stengeisi mane įtikinti.
Mostelėjusi ranka ji išlėkė į gatvę ir ėmė žvalgytis taksi.
Kai dar viena meškerė buvo užmesta, Fredė susistabdė taksi, paprašė nuvežti ją iki baro „Žemiau bono“ ir palaukti, kol ji nuėjusi prie užpakalinių durų pasikalbės per telefonspynę. Po kelių akimirkų pasigirdo irzlus užsimiegojusio Niko balsas.
– Vis dar lovoje? – linksmai paklausė ji. – Tu jau per senas tokiam audringam gyvenimui, Nikolai.
– Frede? Kiek, po galais, dabar valandų?
– Dešimt, bet kam tai rūpi. Įleisk mane, gerai? Kai ką tau atvežiau. Paliksiu ant stalo apačioje.
Jis nusikeikė, Fredė išgirdo, kaip kažkas nukrito ant grindų ir sudužo.
– Nusileisiu.
– Nereikia, nesivargink. – Ji nemanė, kad pajėgs ištverti pamačiusi Niką apsimiegojusį, ką tik išlipusį iš lovos. – Vis tiek neturiu laiko užeiti. Tik įleisk ir paskambink man vėliau, kai apžiūrėsi, ką tau paliksiu.
– Kas tai? – neatlyžo Nikas, kai pasigirdo atrakinamų durų garsas.
Užuot atsakiusi, Fredė įbėgo į vidų, numetė aplanką ant Rio stalo ir skubiai vėl išlėkė pro duris.
– Atsiprašau, kad pažadinau, Nikai! – sušuko ji į telefonspynę. – Jeigu tu laisvas šįvakar, pavakarieniausime. Iki pasimatymo.
– Palauk, po galais…
Bet Fredė jau bėgo link gatvės, kur jos laukė taksi. Įsiropštusi vidun giliai atsiduso ir užsimerkė. Jeigu peržiūrėjęs, ką ji paliko, Nikas nuspręs, jog jam nereikia jos, – tiksliau, jos gebėjimų, – jai teks pradėti viską nuo pradžių.
Ji įsakė sau mąstyti teigiamai. Išsitiesusi susikryžiavo rankas.
– Nuvežkite mane iki „Saks“, – pasakė vairuotojui.
Kai moteris žada eiti į pasimatymą su vyru, už kurio ketina ištekėti, ji mažų mažiausiai yra nusipelniusi naujos suknelės.
2
Kol Nikas susiradęs užsitempė džinsus ir nubildėjo žemyn, Fredės jau seniai nebebuvo. Jam nieko kito neliko, tik nusikeikti, kai trinktelėjo nuogu kojos nykščiu į storą virtuvės stalo koją. Šokinėdamas jis piktai dėbtelėjo į Fredės paliktą ploną aplanką.
„Ko, po galais, tai mergiūkštei reikia? – pagalvojo Nikas. – Pabudina taip anksti ir palieka virtuvėje keistą paketą.“ Vis dar bambėdamas jis čiupo aplanką ir patraukė į butą. Baisiai reikėjo kavos.
Norėdamas patekti į virtuvę Nikas žengė atsargiai laviruodamas tarp išmėtytų laikraščių, drabužių, lapų su natomis. Numetęs Fredės aplanką ant užgriozdintos spintelės privertė smegenis prisiminti pagrindines kavavirės funkcijas.
Jis buvo ne iš tų žmonių, kuriems lengva anksti keltis.
Kai kavavirė ėmė viltingai šnypšti, Nikas atsidarė šaldytuvą ir blausiai peržvelgė jo turinį. „Žemiau bono“ pusryčių neruošė ir tai buvo vienintelis kartas per dieną, kai jis nieko negalėdavo iškaulyti iš Rio, tad pasirinkimas buvo labai ribotas. Vos pauostęs pieno likučius kartoniniame pakelyje suprato, kad apie avižinius dribsnius geriau pamiršti. Nusprendė tenkintis saldžiu batonėliu.
Pasistiprinęs dviem dozėmis kofeino Nikas atsisėdo, prisidegė cigaretę, tada atsegė aplanką.
Jis buvo nusiteikęs įsižeisti, kad ir ką ten rastų ir dėl ko Fredė nusprendė, jog tai ganėtinai svarbi priežastis jį pažadinti. Net mažo miestelio turčių vaikai turėtų žinoti, kad barai veikia iki pat vėlumos. O perėmęs iš brolio vakarinę pamainą prie baro retai kada lovą pasiekdavo anksčiau nei trečią.
Plačiai nusižiovavęs jis iškratė viską iš aplanko. Tvarkingai išspausdinti lapai su natomis pažiro ant stalo.
„Tik pamanyk, – pagalvojo Nikas. – Mergiotė įsikalė į galvą, kad jie dirbs kartu.“ O jis ganėtinai gerai pažinojo Fredę ir suprato, jog jeigu ji įsikalė ką nors į galvą, prireiks didelių pastangų tai išmušti.
Žinoma, gabumų ji turi, mąstė jis. Būtų sunku patikėti, kad Spenserio Kimbalo duktė be klausos. Tačiau dabar jam nelabai rūpėjo partnerystė. Teisybė, su Loriu jis gerai padirbėjo prie „Paskutinės stotelės“. Bet Loris nebuvo giminaitis. Ir nekvepėjo taip saldžiai kaip nuodėmė.
„Mesk tokias mintis iš galvos, Lebekai“, – subarė jis save ir nužėręs nuo akių išsitaršiusius plaukus paėmė pirmą po ranka pasitaikiusį lapą. Ketino užmesti akį – bent tiek jis galėjo padaryti dėl savo mažosios pusseserės.
Ir iškart suraukė antakius. Tai buvo jo paties muzika. Nenugludintas kūrinys, sukurtas ekspromtu per vieną iš šeimos apsilankymų Vakarų Virdžinijoje. Nikas prisiminė, kaip sėdėjo prie pianino didelio mūrinio namo muzikos kambaryje, o Fredė buvo įsitaisiusi šalia jo ant suolelio. Kada tai buvo? Praeitą vasarą? Ar dar anksčiau? Nikas niekaip negalėjo įsidėmėti, kad Fredė jau užaugo, todėl nuolat papuldavo į bėdą, kai ji pasilenkdavo prie jo arba pasiųsdavo jam žvilgsnį tomis neįtikėtinai didelėmis pilkomis akimis.
Nikas papurtė galvą, pasitrynė veidą ir vėl sutelkė