Apgaulinga kaukė. Lynn Raye Harris
Koretis, ne Karlas! Ana ten tavo sesuo, – išspjovė ji raudonnagiu pirštu besdama į Liją lyg į ypač bjaurų vabalą. – Džiaukis, kad netapai tokia. Ji bevertė – stora, tyli ir silpna!
Roza atrodė sukrėsta. Širdis Lijos krūtinėje suspurdėjo. Ji turi sesę? Nebuvo artima su trimis netikrais broliais. Nebuvo artima su niekuo. Bet sesė?
Lija niekada neturėjo artimo žmogaus. Dažnai troško sesers, kurią galėtų pažinti geriau nei brolius. Trys netikri broliai turėjo vienas kitą. Be to, jie vyrai. O štai sesuo – visai kas kita.
Tuomet ją užliejo kilusi viltis. Galbūt vis dėlto šioje šeimoje nėra vieniša. Turi sesę.
Sesę, kuri šią akimirką buvo tokia pat pasimetusi, kokia Lija – visą gyvenimą. Regėjo šiuos jausmus Rozos veide ir panoro padėti. Tai vienintelis vertingas dalykas, kurį ji galėjo pasiūlyti. Bet staiga Roza supykusi atsitraukė nuo Karmelos ir pasuko per salę tiesiai Lijos link. Sesei priartėjus ji instinktyviai ištiesė rankas norėdama ją paguosti. Tačiau Roza nesustojo. O žvilgsnis, kurį metė Lijai, būtų sustingdęs net lavą. Lijai skilo širdis, kai Roza atstūmė jos rankas ir sugriaudėjo:
– Nelįsk!
Skausmo pliūpsnis pervėrė širdį. Ją ne pirmą kartą atstumia, bet būti atstumtai ką tik kilus vilčiai buvo beveik nepakeliama. Rozai išėjus Lija ilgai ten stovėjo, jausdama į ją įsmigusias akis.
Jausdama gailestį.
Netrukus, jai nespėjus suregzti jokio prasmingo atkirčio, minia nusisuko, dėmesys išblėso. Ją užliejo savigaila. Nieko keisto, kad Roza nenorėjo jos paguodos. Ji tokia apgailėtina. Tokia naivi.
Kiek kartų atvėrė širdį? Kiek kartų jai prieš veidą užtrenkė duris? Kada išmoks geriau saugotis?
Gėda ir pyktis susivijo pilve. Kodėl negali būti ryžtinga? Drąsi? Kodėl jai rūpi, kaip kiti su ja elgiasi?
Kodėl negalėjo liepti visiems eiti po velnių, kaip būtų pasielgusi jos mama?
Greisė Hart buvo graži, tobula, nuostabi kino žvaigždė, kuriai galvą apsuko Benitas Koretis. Ji be vargo susitvarkydavo su Korečiais. Vėliau jos automobilis netyčia nuslydo nuo uolos – taip Benitas liko vienišas našlys su vaiku. Netrukus po šio įvykio Benitas išsiuntė dukterį gyventi pas Salvatorę ir Teresą.
Lija žinojo, kodėl jis taip pasielgė. Nes ji nebuvo tokia graži ir tobula kaip mama. Nes buvo drovi, nerangi, stokojo net paprasčiausių gerų savybių. Užaugo nuošaly, iš tolo stebėdama pusbrolius ir netikrus brolius bei seserį. Trokšdama tėvo meilės, bet sulaukdama tik šaltos tylos.
Taip, ji negraži ir netobula, be to, neryžtinga. Neapkentė minių, neapkentė apsimetinėti, kad pritampa, kai visi žinojo, kad taip nėra. Ji nevykėlė.
Lija norėjo grįžti namo, atgal į namelį Salvatorės ir Teresos užmiesčio dvare, atgal prie knygų, atgal į savo daržą. Jai patiko kišti pirštus į žemę, patiko kurti grožį tik iš dirvos, vandens ir sėklų. Ši veikla teikė vilties, kad galbūt nėra tokia nesvarbi, kokia visada jautėsi.
Bevertė. Stora, tyli ir silpna.
Lija apsisuko ir spruko pro tas pačias duris, pro kurias išėjo Roza. Viskas. Paskutinis lašas ilgame, kančių kupiname Koreti gyvenime. Ji liausis apsimetinėjusi, kad pritampa.
Norėjo grįžti į kambarį, bet perėjo kiemą ir pasijuto stovinti priešais baseiną.
Šįvakar jame neplaukiojo niekas. Viešbutyje knibždėte knibždėjo vestuvių svečių ir jie visi buvo pobūvyje. Oras karštas, o mėlynas vanduo skaidrus, iš apačios apšviestas neryškių lempų. Akimirką Lija panoro įšokti nenusivilkusi suknelės. Taip tą kvailą daiktą sugadintų, bet jai vargiai rūpėjo.
Ilgai stovėjo viduje tvinkstant įkaitusiems jausmams. Norėjo būti ryžtinga. Drąsi. Troško pati priimti sprendimus, nenorėjo, kad kiti dar kada nors priverstų ją jaustis prastesne ar nereikalinga.
Lija žingtelėjo arčiau baseino krašto ir pažvelgė į vandens gelmes. Sugadintų suknelę, batelius, šukuoseną.
Na ir kas?
Pirmąkart gyvenime pasielgs, kaip nori. Žengs į vėsų baseino vandenį ir sugadins suknelę – po paraliais, jai nė motais. Nuplaus dienos skausmą ir išnirs švari. Nauja ryžtinga Lija.
Nespėjusi persigalvoti nusispyrė batelius ir žengė nuo krašto, leisdama vandeniui nutempti ją gelmėn. Vanduo ramiai susiliejo virš galvos ir užtildė visus iš viršaus sklindančius garsus. Užtildė skausmą ir pyktį, šiandien patirtą pažeminimą.
Lija nesipriešino, nesispardė ir nesimuistė. Yra pajėgi plaukikė ir nebijojo. Tiesiog leido vandeniui nutempti ją iki pat dugno, kur buvo tyku. Pasėdės ten akimirką, paskui atsispyrusi vėl išnirs paviršiun.
Virš jos pasigirdo kažkoks triukšmas. Be to, suraibuliavo vanduo, lyg kažkas kartu su ja būtų įšokęs į baseiną. Tai suerzino. Ji dar norėjo pabūti tyliai ir ramiai.
Tikriausiai pobūvio svečiai. Išgėrę, užsimanę pasilinksminti.
Lija atsispyrė, kad pakiltų į viršų, nes jos ramybę sutrikdė. Išlips iš baseino ir parvilks savo permirkusį kūną į kambarį. Tačiau suknelė buvo sunkesnė, nei manė, ir apsivijusi kojas trūktelėjo ją atgal.
Ji atsispyrė smarkiau, bet nepakilo. Paskui nemaloniai suvokė, kad suknelės apačią įtraukė vamzdis. Lija ėmė spirtis dar smarkiau, o viduje kilo panika.
Kvailė, kvailė, kvailė.
Ji negalėjo kviesti pagalbos, negalėjo daryti nieko, tik pamėginti išsivaduoti iš tos rausvos bjaurasties.
Suknelės nepavyko nusiplėšti. Ir skaudėjo plaučius. Jie gali trūkti bet kurią akimirką.
Lija atsispyrė smarkiau, bet tapo savo kvailumo auka.
Ne, Karmelos kvailumo, miglotai pamanė ji. Kvailos Karmelos suknelės. Juk visi juoksis rytoj radę išpampusį jos kūną baseine.
Vargšė apgailėtina kvaila Lija. Nieko nepridursi, buvo ryžtinga. Priėmė sprendimą, kuris ją pražudys. Lija susimąstė, ar mama galvojo tą patį tas kelias sekundes, kol jos automobilis kybojo ant uolos krašto prieš nukrisdamas ant akmenų apačioje…
ANTRAS SKYRIUS
Lija pamažu atsibudo. Sukosėjusi pajuto skausmą gerklėje ir krūtinėje. Prisiminė buvusi baseine, prisiminė, kaip užkliuvo suknelė. Ji pasirėmė ant alkūnės. Buvo tamsiame kambaryje. Atsisėdo ir antklodė nuslydo nuo kūno. Kaip išlipo iš baseino? Ir kodėl yra nuoga? Neprisiminė, kaip grįžo į kambarį, neprisiminė nieko, tik tą paskutinę akimirką, kai pagalvojo, kad Korečiai ras jos rausva suknele apvilktą kūną, įstrigusį baseino dugne.
Atsiklojo ketindama išlipti iš lovos, bet judesys tamsoje ją sustabdė.
– Jumis dėtas taip nedaryčiau, – pasakė žemas vyriškas balsas.
Lija čiupo antklodę ir vėl užsitraukė. Ar ilgai jis ten stovėjo?
– Kas jūs? Ir kodėl esate mano kambaryje?
Vyras abejingai nusijuokė.
– Aš Zakas. Tai jūs esate mano kambaryje, širdele.
Širdele.
– Jūs amerikietis, – pasakė Lija, o jos širdis ramiai dunksėjo. Tas pats amerikietis?
– Atsiprašau, – tarė jis.
– Už ką?
– Regis, nusivylėte.
Lija papurtė galvą, bet pajutusi, kad nieko nesuvokia, liovėsi. Jautėsi apsvaigusi, lyg būtų gėrusi, nors per visą vakarą neišgėrė daugiau nei taurės šampano.
– Kaip čia atsidūriau?
– Atnešiau