Kaip iš giedro dangaus. Susan Mallery
žodelį ar paminėdavo Dievo vardą. Tik tiek. Tačiau dievažytis buvo viena, o vartoti tikrai riebius žodelius– tiesiog pasibjaurėtina.
Jis pamojavo ranka tiesiai jai prieš veidą.
– Ar tu vis dar čia?
– Oi, atleiskite. Ko klausėte?
– Nesvarbu.
Ji padėjo kepurę atgal ant baro.
– Aš – Heilė Foster. – Ištiesė ranką.
Jis ilgai į ją žiūrėjo, galiausiai paėmė ir paspaudė.
– Kevinas Harmonas.
– Malonu susipažinti, Kevinai.
Jis kažką sumurmėjo ir vėl įbedė žvilgsnį į televizorių.
Heilė šiek tiek pasisuko kėdėje ir ėmė tyrinėti aplinką. Pastebėjo keletą skirtingų sporto šakų plakatų, kelias alkoholinių gėrimų reklamas. Grindys buvo purvinos, o kai kurie staliukai atrodė per amžius nešluostyti. Be kampe sėdinčios moteriškės neįtikėtinai didelėmis krūtimis, Heilė pasirodė esanti vienintelė moteris bare.
Ji žvilgtelėjo į laikrodį ant rankos. Tuoj aštuonios.
– Kodėl čia beveik nėra moterų? – paklausė.
Kevinas įdėmiai stebėjo rungtynes.
– Čia ne tokia vieta.
– O kokia?
– Tai ne toks baras, kur būtų galima atsivesti savo merginą.
Vadinasi, barų esama įvairių?
– Iš kur žinote?
– Žinau ir tiek.
Nelabai naudingas atsakymas.
Priėjo barmenas.
– Ką jums atnešti?
Heilė nužvelgė Kevino alų. Vakar ji išgėrė pirmą savo gyvenime stiklą baltojo vyno. Atvirai kalbant, jai nelabai patiko.
– „Margaritą“ – paprašė ji.
– Atšaldytą ar su ledukais?
Ji žinojo vienintelį atsakymą į klausimą apie alkoholinį gėrimą, tai buvo Džeimso Bondo frazė: „Plaktą, ne maišytą.“
Na, ledukai– tai ledo gabalėliai. Ledo gabalėliai gėrime– Heilė visiškai ne taip įsivaizdavo „Margaritą“.
– Atšaldytą, – pasakė ji. – Beje, gal turite tų mažų skėčių, kurie dedami į taures?
Barmenas pažvelgė į ją su nuostaba.
– Ne.
– Kaip negerai. – Ji seniai norėjo gėrimo su mažučiu skėčiu.
Heilė stebėjo, kaip barmenas įpylė įvairių gėrimų į maišytuvą. Dar įbėrė kaušelį ledukų ir ėmė visa tai sukti, traiškyti. Kai pagaliau pastatė taurę priešais ją, žalsvas mišinys atrodė labiau panašus į pliurzą nei ką kitą.
– Ačiū.
Ji patraukė per plonytį šiaudelį, kurį barmenas įmerkė į taurę.
Pirmiausia suprato, kad gėrimas šaltas. Tada pajuto skonį. Ne saldus, bet ir ne kartus. Lyg žaliųjų citrinų skonio, lyg kažko kito.
– Skanu, – nustebo. Buvo daug skaniau nei vynas, kurį gėrė praėjusį vakarą. Jos dėmesys vėl nukrypo į Keviną. – O kodėl tu čia?
Jis gręžėsi lėtai, pagaliau niūrus žvilgsnis įsmigo jai į veidą. Jis buvo tikras gražuolis. Heilė ūmai pasigailėjo, kad taip neapgalvotai nusikirpo plaukus. Alanas dažnai sakydavo, kad plaukai– jos pasididžiavimas.
Alanas. Ji nugėrė didelį gurkšnį „Margaritos“. Nenorėjo apie jį galvoti. Nei dabar. Nei kada nors vėliau.
– Ar nori sužinoti mano žmogiškąją paskirtį visatoje? – paklausė Kevinas.
– Jei tik pats norėtum pasipasakoti. Man svarbiau žinoti, ar gyveni netoliese. Ką veiki bare. Tokius dalykus.
Jis baigė gerti alų ir pastūmė bokalą į kitą baro pusę.
– Dar vieną! – šūktelėjo, tada vėl įdėmiai pažvelgė į ją. – O ką tu čia darai? Šiame bare. Šiandien.
– Na… – Ji dar kartą stipriai truktelėjo gėrimo. – Vykstu į Havajus.
Kevinas, kol dar pajėgė mąstyti blaiviai, mielai būtų surikiavęs savo norus kita tvarka. Jeigu norėtų poilsio, alaus ir mėsainio, dabar sėdėtų kokio nors viešbučio kambaryje, išsikviestų kambarių tarnybą ir ramiai žiūrėtų rungtynes. Bet ne, jis kalbasi su moterimi, kuri vienintelę veikiančią smegenų dalelę buvo palikusi savo automobilyje.
– Į Havajus?
Heilė džiugiai jam nusišypsojo.
– Gerai, žinau, kad iš tikrųjų negalima pasiekti Havajų automobiliu, tačiau ketinu privažiuoti kuo arčiau.
– Tai būtų Kalifornija.
– Taip. Kai iki ten nusigausiu, sugalvosiu, kaip keliauti toliau.
– Iš kur važiuoji?
– Iš Ohajo valstijos vakarų. Aš…
Tačiau kad ir ką ji ketino jam atskleisti, buvo pertraukta, nes jam atnešė vakarienę. Heilė įsispoksojo į didžiulę lėkštę, kurioje pūpsojo mėsainis su bandele– jos viršus buvo užklotas salotų lapais, pomidorų ir svogūnų griežinėliais, o šalia– kalnas bulvyčių, kurios, rodėsi, tuoj pabirs ant stalviršio.
– Tai bare galima dar ir pavalgyti? – nepatikliai paklausė ji. – Rimtai?
Kevinas prisiminė, kai prieš daugelį metų eidamas į mokyklą pamatė alkaną šunį. Skersgatvyje tūnojo purvinas rudo ir balto kailio kamuolėlis. Vos pažvelgęs į drebantį liesą padarėlį atidavė jam savo sumuštinį. Dvi dienas Kevinas apsiėjo be pietų ir pagaliau parsivedė šunį namo.
– Tu be skatiko, – tarė tiesiai, stengdamasis prisiminti, kada dar jam taip nesisekė. Pastūmė lėkštę jos pusėn. – Valgyk.
Heilė vėl gurkštelėjo „Margaritos“.
– Be skatiko? – Ji nurijo seiles. – Ne. Aš turiu pinigų. – Ji pastatė taurę ant baro, pasisiekė mažą rankinę, tabaluojančią jai ant peties, ir pasidėjusi ant kelių atidarė. Viduje buvo pluoštas banknotų. – Ištuštinau savo taupomąją sąskaitą, – pasakė, tada pritildė balsą. – Likusius turiu kelioniniais čekiais. Taip tikrai daug saugiau. – Rankinė buvo užsegama sagtele.
Ji išgėrė dar vieną gurkšnį, sužiopčiojo ir pliaukštelėjo rankomis per veidą.
– Ai! Fui! Skauda! Skauda! – Ji siūbavo ant baro kėdės, pakaitomis griebdamasi tai už nosies, tai už burnos ir vėduodamasi ranka.
Kevinas patraukė lėkštę prie savęs ir linktelėjo barmenui.
– Norėtume stiklinės vandens.
Barmenas pripylė stiklinę ir padavė Heilei. Ji nugėrė mažumėlę. Po poros gurkšnių atsiduso.
– Daug geriau. – Ji pastatė stiklinę. – Man užėjo migrenos priepuolis.
– Visiems pasitaiko.
Heilė kilstelėjo, persisvėrė per barą ir čiupo mažą lėkštelę.
– Gal pasidalytum bulvytėmis?
– Kodėl ne?
Ji susižėrė keletą į savo lėkštę ir ėmė kramsnoti