Saldūs rūpesčiai. Susan Mallery
apie kompaniją „Microsoft“? – paklausė Endžė. – Ten buvo smagu.
– Tu atrodei nuostabiai, – vebleno Matas, – taip apšviesta ir visa kita, pamaniau, gal norėtum kartu išgerti kavos ar panašiai, nors nebūtinai kavos, galėtume, hm, pasivaikščioti arba, hm, tiesiog nežinau…
„Atsikvėpk!“ Džesė troško, kad jis nutiltų, o tada suskirstytų savo tiradą į sakinius. Išties keista, bet Endžė žavingai nusišypsojo. Nejaugi tas apkiautėlis tuoj prisišnekins merginą?
Bet Matas nematė nieko aplinkui ir varė toliau:
– Gal šiaip ką nors nuveiktume. Gal turi kokį mėgstamą užsiėmimą, augini naminį gyvūnėlį, tarkim, šunį, nes man labai patinka šunys. Ar žinai, kad mūsų miesto gyventojai laiko daugiau kačių nei šunų, nors tai tikra kvailystė, nes kam gali patikti katės, ar ne? Aš joms alergiškas, o juk katės nieko daugiau neveikia, tik šeriasi.
Džesė susiraukė pamačiusi, kaip Endžės veidas įsitempė, o jos draugės persikreipė.
– Ką čia mali? – sustabdė jį Endžė ir atsistojusi piktai dėbtelėjo į vargšą drebantį Matą. – Mano draugei vakar teko užmigdyti savo katytę. Kaip gali taip kalbėti? Palik mus ramybėje. Nešdinkis!
Matas spoksojo į ją išpūtęs akis ir baisiausiai sutrikęs. Jis išsižiojo, tada vėl užsičiaupė. Gavęs atkirtį kažkaip susmuko ir apsisukęs išėjo iš kavinės.
Džesė nulydėjo jį žvilgsniu. Liūdnai pagalvojo, kad nedaug trūko ir būtų prisišnekinęs tą merginą. Nereikėjo jam užsiminti apie kates. Iš tikrųjų tai jis čia nekaltas. Nors koks dabar skirtumas?
Pažvelgusi pro langą pamatė jį stovintį prie durų. Atrodė suglumęs, lyg nesupratęs, kas čia nutiko. O dėl Endžės… jai tikrai buvo kilęs noras žvilgtelėti, kas slypi po šio liūdno vaikino išoriniu kiautu. Jeigu tik jis būtų kiek anksčiau nutilęs. Ir vilkėtų geresniais drabužiais. Kitaip sakant, jam praverstų iš esmės pakeisti išvaizdą.
Kol ji žiūrėjo, Matas lėtai papurtė galvą, lyg pripažindamas pralaimėjimą. Džesė suprato, ką jis galvoja: kad gyvenimas niekada nepasikeis, kad jis niekada neturės merginos. Jautėsi užspeistas į kampą – kaip ir ji. Tik jo bėdų buvo galima daug lengviau atsikratyti.
Nieko negalvodama Džesė pašoko, išmetė į šiukšlių dėžę tuščią kavos puodelį ir išbėgo laukan. Pamatė, kaip Matas tolsta gatve.
– Palauk! – šūktelėjo ji.
Jis neatsisuko. Turbūt nesitikėjo, kad ji kreipiasi į jį.
– Matai, palauk!
Jis sustojo, pažvelgė per petį atgal ir susiraukė. Džesė bėgo prie jo.
– Sveikas, – tarė ji nežinodama, ką darys toliau. – Kaip laikaisi?
– Ar aš tave pažįstu?
– Nelabai. Aš tiesiog, hm… – Dabar jau Džesė užsikirto. – Mačiau, kas atsitiko. Kalbu apie tą košmarą.
Matas susikišo rankas į džinsų kišenes ir nuleido galvą.
– Dėkoju už pokalbio vertinimą, – pasakė ir nužingsniavo.
Džesė nusekė iš paskos.
– Aš ne tai norėjau pasakyti. Akivaizdu, kad tau prastai sekasi su moterimis.
Jis išraudo.
– Padrąsinai. O tu kuo užsiimi? Sekioji paskui žmones ir badai pirštu į jų trūkumus? Aš pats žinau, kas blogai.
– Nesekioju. Galėčiau tau padėti.
Džesė nesuprato, kodėl taip kalba, bet tą pačią akimirką, kai ištarė šiuos žodžius, pajuto, kad tai tiesa.
Jis šiek tiek sulėtino žingsnį.
– Atsikabink.
– Ne. Klausyk, tau nieko netrūksta, tik nežinai, kaip elgtis. Aš esu moteris. Galiu patarti, kaip rengtis, ką sakyti, kokių temų vengti.
Jis krūptelėjo.
– Man taip neatrodo.
Staiga jai tai tapo svarbu. Nelabai suprato kodėl, gal pamanė, kad narplioti kito žmogaus problemas lengviau nei gilintis į savąsias. Be to, Mato problemos atrodė išsprendžiamos.
Džesė prisiminė epizodą, prieš keletą savaičių matytą per televizorių.
– Ruošiuosi tapti gyvenimo būdo vadybininke. Man reikia su kuo nors pasipraktikuoti. O tau reikia pagalbos. Aš neprašysiu sumokėti. – Jau vien todėl, kad ką tik tai sugalvojo. – Išmokysiu visko, ko reikia. Tu tikrai susirasi merginą.
Matas sustojo ir pažvelgė į ją. Net per akinius Džesė matė, kad jo akys didelės, tamsios. Tokios tinka miegamajame. Jas pamačiusios merginos turėtų eiti iš proto.
– Meluoji, – kategoriškai nukirto jis. – Tu nesi gyvenimo būdo vadybininkė.
– Juk sakiau, kad ketinu ja tapti. Šiaip ar tai, tikrai galiu tau padėti. Aš pažįstu vaikinus. Ir žinau, ko tau reikia. Klausyk, tu neprivalai manimi tikėti. Bet juk nieko neprarasi.
– O kas tau iš to?
Ji pagalvojo apie nepabaigiamus konfliktus su seserimi, apie darbą, kurio nekenčia, ir apie neaiškias gyvenimo perspektyvas. Ir apie tai, kad kiekvieną mielą dieną jaučiasi esanti didžiausia nevykėlė žemėje.
– Man reikia padaryti ką nors gera, – atsakė Džesė ir tai buvo tiesa.
Matas dar kurį laiką įdėmiai žvelgė į ją.
– Kodėl turėčiau tavimi patikėti?
– Todėl, kad tik aš tau tai siūlau. O kas bloga gali nutikti?
– Gali mane nunuodyti ir nuboginusi į tolimą šalį įmesti į jūrą, kur bangos mano lavoną pagaliau išmes į krantą.
Džesė nusijuokė.
– Tu bent vaizduotę turi. Tai gerai. Sutik, Matai. Surizikuok.
Džesė abejojo, ar jis tam ryšis. Niekas niekada ja netikėjo. Pagaliau Matas truktelėjo pečiais.
– Gerai, po perkūnais.
Ji nusišypsojo.
– Puiku. Pirmiausia… – Staiga suskambėjo Džesės mobilusis. – Atsiprašau, – sumurmėjo ji traukdama telefoną iš rankinės. – Klausau?
– Sveika, gražuole. Kaip laikaisi?
Ji suraukė nosį.
– Zakai, dabar negaliu su tavimi kalbėti.
– Praėjusią savaitę taip nesakei. Mudu puikiai praleidome laiką. Seksas su tavimi…
– Eik velniop, – metė ji ir išjungė telefoną nenorėdama klausytis, koks buvo seksas su ja. Tada pasisuko į Matą. – Atsiprašau. Kur aš sustojau? A, taip. Štai kaip padarysime.
Džesė išsitraukė iš užpakalinės džinsų kišenės „Starbucks“ kavinės kvitą ir čiupo vieną iš rašiklių, kyšančių Matui iš kišenės. Tada perplėšė kvitą pusiau, ant kitos pusės užrašė savo mobiliojo telefono numerį ir padavė jam.
Matas paėmė.
– Duodi man savo numerį?
– Taip. Apsikeisime informacija, juk nebūsime visą laiką kartu. Dabar užrašyk man savąjį.
Jis užrašė.
Džesė grąžino jam rašiklį.
– Gerai. Man reikia kelių dienų parengti planą, tada pranešiu. – Ji nusišypsojo. – Viskas bus gerai. Patikėk