Gydanti meilė. Alison Roberts
pacientą prie dirbtinės kraujotakos sistemos ir operavusi neplakančią širdį. Lukas nusprendė apsieiti be papildomą grėsmę pacientui keliančio dirbtinės kraujotakos aparato. Jis ruošėsi atlikti operaciją po skalpeliu plazdant širdžiai.
– Jūsų tyrimai parodė, kad sukalkėjimas išplitęs, – tarė Lukas mažumėlę nustebęs dėl jos šūksnio. – Dešinioji pusė prastai užpildyta, sistolinis tūris siaubingas. Stebuklas, kad jis išvis išgyveno.
– Pirmas požymis, kad kažkas negerai, buvo sąmonės netekimas darbe prieš tris savaites.
Ana stebėjo, kaip Lukas skalpeliu perrėžia kietą baltą audinį; didelėje plaštakoje instrumentas beveik pradingo. Dabar ji suprato, kaip reikia spausti pjaunant ir kaip atidžiai stebėti. Gydytojas turi atverti surandėjusį audinį, bet nepažeisti po juo slypinčios širdies.
Atsakydamas Lukas kažką numykė. Tai galėjo reikšti pasitenkinimą, išvydus sveiką, rausvą širdies raumenį, bet Ana numanė priekaištą, kad užtruko taip ilgai nustatyti teisingą diagnozę ir skirti gyvybę gelbstintį gydymą.
Tokia kritika nepelnyta. Šis pacientas, Kolinas Herbertas, daugybę metų nesilankė pas šeimos gydytoją, dėl dusulio kaltino prastą sveikatą, o dėl nuovargio – bemieges naktis, nes augino du vaikučius. Netgi pirminiai trisdešimt septynerių metų vyro tyrimai nerodė, kad šlubuoja širdis. Šiai retai diagnozei patvirtinti prireikė kompiuterinės tomografijos ir širdies kateterizacijos, ir tada jau Anai teko spręsti, ar pačiai imtis naujos operacijos, ar perduoti Koliną į labiau patyrusio chirurgo rankas.
Sužinojusi, kad Lukas Deivenportas grįžta, Ana nutarė, kad verta dar šiek tiek atidėti operaciją. Jei Kolinas galės gydytis Šventojo Pirano ligoninėje, arčiau artimųjų ir draugų, veikiausiai jis gis sparčiau. Bent jau ligonio žmonai ir draugams tai bus ne toks įtemptas laikas.
Lukas pradėjo skirti širdiplėvę nuo širdies raumens. Anesteziologas kartu su kitais apstulbęs žvelgė į operuojamą vietą.
– Primena plastiką, – kažkas tarstelėjo.
Chirurgas vėl murmtelėjo, ir operacinėje stojo tyla, ją drumstė tik trumpi Luko prašymai paduoti instrumentus arba atsakymai į pastabas apie paciento būklę. Jis beveik nekreipė dėmesio į Anos teikiamą pagalbą.
Taigi su šiuo chirurgu per operaciją negalima atsipalaiduoti. Žinoma, jis privalo sutelkti dėmesį į darbą, bet Anai tai niekada netrukdė įtraukti į operaciją ir bendradarbius. Patikrinti jų žinias ir pasidalyti savosiomis. Aptarti nesklandumus ir leisti kitiems pasakyti nuomonę apie galimus sprendimus. Taip, kaip su ja anksčiau dirbo mokytojai.
Asistuoti ponui Deivenportui prilygsta ieškoti kelio po vandeniu. Dabar jos pareigos žemesnės, bet jai leidžiama mokytis tik stebint. Ana jautė atslenkantį nepasitenkinimą. Teks sukąsti dantis ir ieškoti galimybės gerai pasirodyti kur nors kitur. Vėl teikti prašymus dėl darbo į vietas, kur daugiausia kandidatų, o ir priimantieji sprendimus yra vyrai. Kvalifikuoti, stiprūs vyrai – kaip tas, kuris dabar darbuojasi priešais. Vyrai, kuriuos sunku įtikinti, kad moteris gali būti jiems lygi.
Bet netgi jausdama besiveržiantį įtampos mazgą, kuris nebuvo atsileidęs per visą jos kaip medikės karjerą, Ana jautė ir ką kita. Luko įgūdžiai rodė, kad netgi stebėdama ji gali pasimokyti. Jo laiko pojūtis buvo tikslus kaip laikrodis; palaukęs, kol širdis suplazdės ir išstums kraują, milimetras po milimetro laisvino ją tomis trumpomis akimirkomis, kai širdis nutykdavo ir vėl būdavo saugu darbuotis skalpeliu.
Įranga ir specialistas, jeigu tektų prijungti pacientą prie dirbtinės kraujo apytakos, buvo šalia. Sunkiausia procedūros dalis bus pašalinti širdiplėvę nuo užpakalinės širdies pusės, ir Lukas norėjo užsitikrinti galimybę prireikus pasinaudoti dirbtine kraujotaka.
Geriau, kad to neprireiktų, ir kol kas viskas klojosi sklandžiai. Personalas įgudęs, gydytojos Bartlet pagalba jis irgi negalėjo skųstis. Ji puiki. Ši mergina iškart prisitaikė prie jo darbo stiliaus, ir Lukas jautėsi lyg įgijęs antrą porą rankų. Mažesnių rankų, žinoma. Vikresnių. Labai tikėtina, kad Anai geriau sektųsi užbaigti operaciją negu jam, kai pereis prie užpakalinės širdies dalies.
Tokia mintis pradėjo suktis galvoje. Lukas pats jos dar neužfiksavo, nes buvo susitelkęs į darbą. Ana laikė chirurginėmis žnyplėmis suėmusi sukietėjusią širdiplėvę, kėlė aukštyn, o Lukas atsargiai pjovė skalpeliu po apačia.
Jis darbavosi neįtikimai tiksliai, mažyčiais pjūviais kaip galima arčiau prie sukietėjusio apvalkalo. Tarpas, kuriame jam teko dirbti, siauresnis už milimetrą. Lukas jautė, kad atmosfera operacinėje įkaito, ir žinojo galįs tai pakeisti, jei tik mažumėlę atsipalaiduotų ir daugiau kalbėtų, tačiau nebuvo noro.
Jautėsi stebimas. Grįžęs į širdies chirurgijos skyriaus vadovo pareigas, jis darė pirmą savo operaciją. Jį sekė ir vertino. Darbuotojai tikrino, ar dėl patirties kariuomenėje jis pasikeitė kaip chirurgas ir kaip žmogus.
Be abejo, pasikeitė. Dar labiau išlavino įgūdžius, ir vienas iš tokių buvo gebėjimas susikaupti, kad ir kas blaškytų. Visai nesvarbu, ką visi, įskaitant Aną – ypač Aną – apie jį mano. Šiuo metu svarbiausia, kad operacija baigtųsi laimingai. Dėmesys sutelktas į skalpelį. Į patį galiuką, kuriuo Lukas dabar tik ir naudojosi.
Kraujas pliūptelėjo iš niekur. Šiek tiek kraujavo ir anksčiau, bet iki šiol Ana sėkmingai tvarkėsi, o šis pliūpsnis paskandino skalpelį, kliūstelėjo ant pirštų galiukų ir telkėsi į balutę. Trumpam iškilo suplazdėjusi širdis, tada ją vėl paslėpė sruvenantis kraujas.
Raudonas.
Toks raudonas.
Ir šiltas. Lukas jautė šilumą pirštais. Lipnus, gyvybę palaikantis kraujas, sparčiai besiliejantis iš ten, kur turėtų pasilikti.
Kažkas miršta.
Lukas girdėjo šūksnius. Girdėjo ir šūvius, uodė degėsių kvapą.
Reikia kažką daryti.
Bet jis negalėjo nė pasijudinti.
Ana pastebėjo tą akimirką, kai skalpelio viršūnėlė užkliudė plonytę arteriją. Prireiks daugiau negu diaterminio koaguliatoriaus. Užspausti ir užrišti arteriją ilgai netruks. Ji paėmė spaustukus, pasiruošusi ištiesti juos Lukui, akimis jau ieškodama siūlų, kurių chirurgui reikės.
Tačiau Lukas nepareikalavo spaustukų. Ranka, laikanti skalpelį, sustingo kaip akmuo.
Tada jis pažvelgė aukštyn, tiesiai į ją, ir Anos širdis sustojo. Lukas žiūrėjo į ją, bet matė visai ką kita. Kažką, kas nesusiję su operacine, pacientu arba įpusėta operacija.
Matė kažką… siaubingo?
Anos širdis praleido tik vieną tvinksnį. Sulig kitu širdies dūžiu ji mikliai ėmėsi darbo. Užspaudė spaustukus ir padarė siūlę. Stovintiesiems aplinkui atrodys, kad Lukas tyliai paprašė jos suvaldyti tą nelaimingą kraujavimą. Iki šiol jis beveik visą laiką tylėjo, tad tai nieko nenustebintų. Bet Ana vienintelė pastebėjo jo žvilgsnį. Pajuto, kaip jis sustingo, ir veikiausiai tai buvo labiausiai ją kada nors operacinėje sutrikdžiusi akimirka.
Per kelias sekundes susitvarkė su arterija; seselė išsiurbė kraują ir vėl paruošė operuojamą vietą. Ana išgirdo, kaip Lukas giliai įkvepia, ir pakėlusi akis pamatė, kaip jis mirkčioja, stengdamasis grįžti į realybę. Operacija tęsėsi, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Vis dėlto kažkas pasikeitė. Gal tai pripažinimas, kad Ana išgelbėjo padėtį, o gal pradžia tokio ryšio, kuris sutvirtina komandą.
– Jeigu kilstelėčiau širdį, – netrukus tyliai prakalbo Lukas, – kur kas lengviau pašalintum likusią dalį. Ar užteks to, ką matei?
– Taip. – Anos širdis suplakė smarkiau ne iš baimės – veikiau iš jaudulio. Dėl iššūkio išbandyti kai