Gyventi čia ir dabar. Lynne Marshall
Gabi surašė visus, paskutinę minutę pareiškusius norą susitikti su ja, naująja klinikos darbuotoja. Ligoniams nereikėjo laukti kaip anksčiau, kad patektų pas gydytoją, pacientai buvo patenkinti galėdami užsirašyti iš anksto ir džiaugėsi, kad medicinos paslaugos lengvai prieinamos. Žingsniuodama koridoriumi matė, kad Džeisono kabineto durys praviros, tačiau neišdrįso užeiti ir pasisveikinti. Jis aiškiai davė suprasti, kad nemėgsta bendrauti, ir Klerė, būdama nuovoki, žinojo, kad nesugebės jo pakeisti.
Moteris atsisėdo prie tvirto ąžuolinio stalo, patogiai įsitaisė odinėje kėdėje ir su nuostaba pagalvojo, kaip pasikeitė gyvenimas. Jos vyras Čarlzas, prieš metus išsiskyręs su ja, iškart susirado kitą moterį, kuriai nerūpėjo vaikai. Čarlzas negalėjo susitaikyti, kad buvo vedęs lėtine liga sergančią moterį, ir pasitvirtinus diagnozei kas mėnesį darėsi vis svetimesnis. Išskyrus atsitiktinius susitikimus savaitgaliais, vargšelė Džina retai matėsi su antrą kartą susituokusiu tėvu.
Čarlzas išsitarė nesusitaikysiąs su tuo, kad ji serga vilklige. Klerė buvo ta pati moteris, kurią jis sutiko, pamilo, o paskui vedė, tik dabar jai buvo nustatyta liga, tačiau jis negalėjo to suprasti. Klerė buvo jam per prasta, negalėjo jos tokios priimti. Būdama kartu jautėsi kalta, kad susirgo, ir bjauri, nes paūmėjus vilkligei vyras žiūrėdavo su panieka.
Čarlzas buvo sėkmingas verslininkas, jo bendražygė turėjo būti sveika, kad kartu leistųsi į dažnas nuotykingas keliones, ir kitados mylintis vyras užsisklendė ir nusisuko. Štai taip. Tarsi ji būtų buvusi kalta.
Kaip buvo numatyta ikivedybinėje sutartyje, Klerei skyrė kuklią alimentų sumą ir kasmėnesines lėšas vaikui išlaikyti. Ji žinojo, kad Čarlzas neatsisakytų padėti ištikus nelaimei, tačiau nenorėjo būti nuo jo priklausoma. Šio vyro nenoras susitaikyti su liga privertė suabejoti ir meile, ir vyrais, bet ji ir toliau yrėsi per gyvenimą – tik viena.
Jau kuris laikas jai sekėsi – sveikata palyginti gera, o nusišypsojus laimei dar ir naują darbą turi. Ankstesnį gyvenimą stengėsi pamiršti. Visiškai. O laikui bėgant tikėjosi atgauti ir dvasinę pusiausvyrą. Klerė priėjo prie lango. Pakėlė rėmą aukštyn, kad įleistų gryno oro, nužvelgė namų stogus, medžius, tada akimis susirado beribę mėlyną jūrą ir pagalvojo, kad ir ją pagaliau aplankė sėkmė.
Iki pietų Klerė priėmė daugiau kaip dešimt ligonių – toks maždaug ir buvo įprastas šios klinikos srautas. Dvidešimt minučių buvo pakankamai laiko, palyginti su perpus trumpesne apžiūra, kuri buvo leidžiama ankstesnėje darbovietėje.
Kai ji skaitė kompiuteryje duomenis apie kitą ligonį, koridoriuje pasigirdo žingsniai ir netrukus stalą uždengė šešėlis – atėjo Džeisonas. Kietai sučiaupęs lūpas, šnairuodamas įdėmiai ją nužvelgė. Švelniai kalbant, atrodė susijaudinęs.
– Nugaros masažas? Ar tikrai rekomendavote jį Rūtai Krandal kaip papildomą medicinos procedūrą?
Klerė konsultavo ne vieną ligonį ir tik po kurio laiko suvokė, kad gydytojas Rodžeris turi galvoje moterį, kuri skundėsi depresija.
– Na, pastebėjau, kad po paskutinio apsilankymo jai buvo padidinta antidepresantų dozė ir kad jos nusiskundimai nepasikeitę. Pamaniau, kad galima išbandyti kai ką naujo.
– Masažą? – Džeisonas kilstelėjo antakį ir parodė telefonu gautą žinutę.
Klerė perskaitė. Po rytinio apsilankymo Krandal pasidžiaugė, kad jai paskirtas masažas, ir pranešė, kad labai patiko naujoji gydytoja. Už tai, kad skyrė masažą, ją reikėjo tik pagirti, paplekšnoti per petį ir paspausti ranką už tokį gerą darbą. Bet Džeisonui, regis, atrodė kitaip. Pamačiusi, koks jis suirzęs, Klerė pasiruošė gintis.
– Apnikus depresijai kasdieniai masažai tiesiog būtini, – tvirtino ji. – Jie numalšina skausmus ir negalavimus, o padidėjęs endorfinų kiekis gerina bendrą savijautą. Rankų prisilietimas turi gydomąjį poveikį.
– Iš tikrųjų?
Klerė atsistojo.
– Tai puiki alternatyva gydymui vaistais, o jų skiriama vis daugiau. Juk neprieštarausite, kad ligai išgydyti nepakanka vien ją nustatyti? – Moteris patylėjo, laukdama atsakymo, bet Džeisonas stovėjo įbedęs nuožmias akis. – Kartais gydytojams derėtų paieškoti ir kitų kelių, jei nori gerų rezultatų.
– Tai jūsų požiūris, bet aš nemanau, kad masažas padėtų sveikatai. – Vyras priėjo prie ant sienos sukabintų įrėmintų jos diplomų. – Nenustebsiu, jei kitą kartą ligoniui skirsite dar ir kvapų terapiją.
Klerė ironiškai šyptelėjo, ir jis tai įsidėmėjo.
– Gal ir skirsiu.
Akimirką žvilgsniai susitiko ir kurį laiką nepaleido vienas kito. Jis, tiesą sakant, atėjo iškloti nepasitenkinimo, bet jo akys, kurių ilgokai nenuleido, sakė visai ką kita. Džeisonas tyrinėjo jos veidą ir Klerė staiga atsipeikėjo. Vos nepakėlė rankos, kad pasitaisytų plaukus, susirūpinusi pagalvojo, ar tinkamai padažytos lūpos.
– Gerai išstudijavusi alternatyviąją mediciną įsitikinau, kad reikia derinti įvairias sistemas. Kalbėdamasi su ponia Krandal pastebėjau ypatingą kūno sudėjimą ir pamaniau, kad masažas padės.
Jei jau kalbame apie kūno sudėjimą, tave priskirčiau prie tų, kurie pernelyg įsitempę!
– Prieš metus ji neteko vyro, – pasakė Džeisonas. – Iš čia skausmas ir depresija. Mano užduotis – padėti įveikti šią netektį, skiriant tinkamus vaistus ir pokalbius panašaus likimo grupėse, o ne siuntinėti ją po kurortus, kur pacientė leistų pinigus visokioms nenaudingoms grožio procedūroms.
Sugniaužęs kumščius gydytojas įsirėmė į stalą ir dar giliau įsistebeilijo bendradarbei į akis.
Klerė nė nemanė pajudėti.
– Lytėjimas sergant depresija turi milžinišką gydomąjį poveikį. – Ji atlaikė žvilgsnį. – Niekada neteko patirti? – Kairioji vyro akis sutrūkčiojo. – Poniai Krandal nesakiau, kad negertų jūsų prirašytų vaistų.
Džeisonas atsitiesė, nusiteikęs daugiau nepulti.
– Mes čia gydome kitaip, ponia Olbrait.
– Patarėte jai daryti mankštą. Aš pasiūliau masažą, ar tai ne tas pats? O dėl šios žinutės, atsiųstos telefonu… – Klerė pamosavo popieriaus lapu. – esate nepatenkintas tik jūs. Pacientė, regis, šįryt iš kabineto išėjo netgi labai laiminga.
– Kalbu ne apie tai, – atkirto gydytojas.
Vyras atrodė šiek tiek sutrikęs ir Klerė nutarė jį paerzinti.
– Nejaugi mūsų tikslas nėra padaryti viską, kad mūsų ligoniai jaustųsi laimingi?
Džeisonas metė įniršusį žvilgsnį.
– Būkite maloni ir pirmiau pasitarkite su manimi, ponia Olbrait.
Jai kilo noras atšauti Klausau, kapitone, bet nutylėjo, pamačiusi, kad gydytojas Rodžeris jau žvelgia švelniau, o įtampa akyse visai išnyko. Šis vyras tikrai nejaukiai jautėsi bendraudamas su žmonėmis. Bet gal tik su ja? Norėdama nusikratyti slogučio, Klerė šyptelėjo.
– Gerai. Bet ir jūs gal galėtumėte būti malonus ir vadinti mane vardu – Klere?
Džeisonas dar kartą žvilgtelėjo į ją, dalykiškai linktelėjo sutikdamas ir išskubėjo iš kabineto.
Klerė atsisėdo ir nusviedė rašiklį ant stalo. Tai moteriai ji neliepė tučtuojau bėgti ir nusipirkti vaistažolių, įbrukusi sąrašą į rankas, nesakė negerti vaistų. Tik patarė kasdien darytis masažą, nes tai padėtų išbristi iš depresijos. Ir pacientė mielai pritarė, net parašė padėką savo gydytojui už papildomą naują procedūrą.
Kodėl