Gražuolė ir pabaisa. Emily May
namuose.
Harieta turės parašyti ir majorui Reinoldsui, maldauti atleidimo, kad jį pametė. Reikia būti mandagiems net su tokiais žmonėmis.
Pagaliau prabilo Patridžė:
– Ji ne koks benamis jūsų globotinis, panele Izabela. Tikiuosi, kad neteks gailėtis.
Izabela pažvelgė į savo akis veidrodyje. Ir aš tikiuosi.
– Nesąmonė, – linksmai nusijuokė. – Kas gali atsitikti? Niekas niekada nesužinos!
Antras skyrius
Majoras Nikolas Reinoldsas, buvęs 95-osios šaulių kuopos karininkas, nužvelgė didžiulį savo stalą, krūvas dokumentų, tvirtą rašalinę, aštriai nusmailintas plunksnas ir laiškų peiliuką, rastą Ispanijoje, ir atsakė:
– Ne.
– Bet, pone.
Nikolas atsiduso. Padėjo plunksną ir pastūmė į šalį rašytą laišką.
– Ką sakiau praėjusį kartą?
– Kad daugiau neapmokėsite mano skolų, – niūriai sumurmėjo sūnėnas nežiūrėdamas į akis.
– Būtent. O aš laikausi žodžio, Čarli.
Jis kalbėjo tyliai, bet sūnėnas išraudo, virš aukštos apykaklės kaito skruostai.
Nikolas vėl atsiduso. Pasitrynė kaktą.
– Ar tėvas nebeskiria pinigų tavo išlaikymui?
– Aš jo neprašiau, – sugergžė Čarlis. – Juk žinote, koks jis, pone. Išplūs kaip turgaus boba, vis kartos ir kartos, ir…
Nikolas tikrai žinojo. Dėbtelėjo per stalą į sūnėną. Čarlis apsirengęs pagal naujausią madą: mėlynas švarkas vata prikištais pečiais, pergnybtu liemeniu ir didžiulėmis aukso spalvos sagomis ir painus kaklaraištis, kuriam užsirišti, ko gero, prireikia visos valandos.
Švarutėlis ir elegantiškas. O Nikolas neturi laiko elegantiškiems apdarams. Gyvenime yra gerokai svarbesnių dalykų už puošnius apdarus.
Tik po prabangiais drabužiais buvo jaunas vaikinas, kuriam reikėjo pagalbos.
Nikolas pirštais perbraukė skruostą subjaurojusį randą. Ką daryti? Jis apsisprendė.
– Nupirksiu tavo juodbėrį. Kiek už jį nori?
– Ką? – Čarlis išsigandęs pirmą kartą per pokalbį pažvelgė dėdei į akis.
– Kiek nori už juodąjį žirgą?
– Bet… bet jis man patinka!
– Tada išmok neišlaidauti, – tyliai metė Nikolas.
Čarlis iškaito. Nuleido akis.
– Gerai, – niūriai tarė.
Kai dėdė ištiesė pluoštą ginėjų, vaikinas atgavo geras manieras, užsikirsdamas padėkojo ir nusilenkė. Nikolas stebėjo, kaip jis žengia prie durų. Kažkur po prabangiais lengvabūdiškais drabužiais slypėjo šiurkštus vaikinas, kuris labiau jaudinosi dėl savo žirgo nei dėl drabužių.
– Čarli. Gal norėtum paskyrimo į armiją?
Sūnėnas sustojo įsikibęs į durų rankeną.
– Pone?
– Paskyrimo, Čarli. Ar norėtum?
Vaikinas sumirksėjo. Atrodė išsigandęs.
– Dėkoju, pone, bet… taip sakant, labiau norėčiau…
Labiau norėtum būti skrybėlaičių pardavėja, o ne vyras.
– Jei persigalvosi, pranešk.
Išmetęs iš galvos sūnėną Nikolas vėl paėmė plunksną. Nepakėlė akių, kol durys užsidarė.
Po valandos baigė rašyti ir užantspaudavo verslo laiškus. Būdamas namie pajodinėtų, bet Londone jodinėti menkas malonumas, nes gatvės pilnos, parkai prigrūsti ir viskas labai priderama.
Vyrui nėra kur pašuoliuoti žirgu.
Nebent nujotų į Ričmondą.
Nikolas pažvelgė pro langą. Gaivus oras, štai ko jam reikia. Toliau nuo troškaus Londono. Jis atstūmė kėdę.
Pasibeldęs liokajus pravėrė duris.
– Jūsų paštas, pone.
Nikolas pažvelgė į krūvą kvietimų ant sidabrinio padėklo. Štai kas jam dar nepatinka mieste – kiekvienas pokylis ir susibūrimas skirti ne šokti, o galimų sutuoktinių tinkamumui įvertinti. Išvaizda, išsiauklėjimas, turtas – įvertinama viskas iki menkiausių detalių.
Tarsi būtume galvijai aukcione.
– Mesk į židinį. – Jis jau pasirinko nuotaką. Vedybų mugė – ir vertinami žvilgčiojimai – praeityje.
Liokajus dvejojo.
– Pone?
– Duokš, – nekantraudamas Nikolas ištiesė ranką. – Ir nusiųsk žinią į arklides. Noriu, kad po dvidešimties minučių Duoras būtų paruoštas.
Paskubomis peržvelgęs krūvą laiškų nė neskaitęs išmetė kvietimus. Pulkininko Daremo laišką atidėjo į šalį. Ir dar vieną, parašytą moteriška rašysena, kurios neatpažino. Paėmęs laiškų peilį vis dėlto jį praplėšė, bet stabtelėjo, nes pasibeldęs pravėrė duris vyresnysis liokajus.
– Pone, su jumis nori pasikalbėti ponas Reinoldsas.
Nikolas užsimerkė. Akimirką svarstė, gal pasakyti broliui, kad jo nėra namie, tada atvėrė akis ir padėjo laišką.
– Pakviesk jį į vidų, Frėjau.
Atsistojęs nuo kėdės Nikolas priėjo prie grafinų. Jei jau šiandien taip anksti kalbėsis su Džeraldu, reikia brendžio.
– Nikolai! Man reikia su tavimi šnektelėti.
– Brendžio? – pasiūlė Nikolas pildamasis sau į taurę.
Atsisuko į brolį.
Tarsi žiūrėtų į veidrodį, tik blyškesnį ir putlesnį. Tiesa, niekas jo su Džeraldu nesupainiotų, ir ne tik dėl rando. Džeraldo drabužiai prašmatnūs, o jo paties kuklūs. Brolis ekstravagantiškai aukštai pasirišęs kaklaraištį, ir liemenė egzotiškai išsiuvinėta. Išsipuošęs laikrodžio grandinėle ir žiedais, ir deimantiniais smeigtukais, ant batų karojo kutai.
Plaukai sutepti pomada, visas kambarys pakvipo Styko levandų vandeniu.
Išsidabinęs kaip prizinis paršelis per mugę, – Nikolas vos užgniaužė šypseną.
Džeraldas papurtė galvą. Suraukė antakius.
– Davei mano sūnui pinigų!
Nikolas nurijo gurkšnį brendžio. Liežuviu pajuto dūmų aromatą, gerklė sušilo.
– Nupirkau jo juodį.
– Kad apmokėtum skolas!
Nikolas tik gūžtelėjo.
– Pirkau arklį. Ką veiks su pinigais – jo reikalas.
Brolis nusisuko.
– Duodu jam dosnių kišenpinigių, – karčiai apmaudavo. – O jis negali liautis… – Vėl atsigręžė. – O tu! Kodėl jis eina pas tave, o ne pas mane?!
Nes plūstiesi kaip turgaus boba.
Nikolas vėl gūžtelėjo.
– Čarlis bendrauja su nedorais žmonėmis, – atsakė. – Jam reikia susirasti naujų draugų.
– O