Moteris, turinti praeitį. Kim Lawrence
title>
Pirmas skyrius
Nevė, bandydama išvengti susidūrimo, iškėlė puodelius aukštyn ir lyg atsiprašydama nusišypsojo, kai bandė apeiti didelę, triukšmingą šeimą, susėdusią aplink stalą. Viena iš sėdinčiųjų patraukė iš kelio rankinę. Nevė nenustojo akimis dairytis Hanos – ten, kur ją paliko, jos jau nebebuvo.
Ji pripažino sau, kad prieš nueidama parnešti karštų gėrimų padarė klaidą pasakiusi Niekur neik.
Tada lengvai atsiduso ir pagalvojo: Kada gi aš pasimokysiu?
Bet koks, nors ir menkiausias nurodymas, ir ji gali būti tikra – Hana pasielgs priešingai. Galimybė, kad per šį trumpą laikotarpį jos gali suartėti, niekada neatrodė tikėtina, tačiau šią akimirką ji net kėlė juoką.
Nevė stabtelėjo, akimis perbėgo sausakimšą patalpą. Į ją stebeilijo žmonės, tokie pat užstrigę keliautojai, radę prieglobstį atokioje pakelės užeigoje. Nevės žvilgsnis nuklydo švininio lango link ir ji sudrebėjo; pūga, dėl kurios sinoptikai nerimavo ir kuri sustabdė visą Vakarų gyvenimą, nesilpo.
Ji įkvėpė, leido kažkam prasibrauti pro šalį ir akies krašteliu pastebėjo blykstelint mėlyną spalvą. Ryškiai mėlynos plaukų sruogos išsidraikiusios blizgiuose tamsiuose plaukuose – tai jos podukra, patogiai įsitaisiusi ant medinio suoliuko prie lango.
Nevė giliai, lėtai įkvėpė ir pamojavo jai. Galiausiai jai pavyko prasibrauti nieko nenudeginus karštu gėrimu.
– Puiku, tau pavyko rasti geresnes vietas, – kaip galima nerūpestingiau tarė Nevė. – Maniau, kad pamečiau tave, – pridūrė ji, pastatė puodelius su kakava ant palangės šalia kvapnių hiacintų ir nusitraukė kepurę nuo kaštoninių garbanotų plaukų.
Papurčiusi plaukus, leido sruogoms nepastebimai išsilaisvinti iš megztinio apykaklės. Nusivilko švarką – malkomis kūrenama krosnelė sušildė visą patalpą.
– Pagalvojau, kad kakava, pagardinta grietinėle ir zefyrais, padės greičiau sušilti. Negalėjau atsispirti. – Bandymas būti draugiškai net sau atrodė mažai įtikinamas ir šiek tiek beviltiškas.
Be abejo, Hana pamanė tą patį. Nevės podukra su panieka pažvelgė į ją – taip, Nevės manymu, gali žiūrėti tik paaugliai – gūžtelėjo ir nekreipdama dėmesio į gėrimą vėptelėjo:
– Ar bent nutuoki, kiek kalorijų yra šiame gėrime? Turėtum būti stora kaip kiaulė.
Taigi karo zonoje jokios ramybės.
Nevė nusišypsojo ir ėmė svarstyti, ar papildomi dvidešimt svarų priverstų Haną jos mažiau nemėgti. Greičiausiai ne. Be to, tai būtų sudėtinga – nepaisant to, kiek ir ko valgo, jos figūra išlieka itin liekna. Ji akimirksniu iškeistų berniukišką figūrą į moteriškus išlinkimus, tačiau, matyt, tai nelemta.
Nevė atsisėdo, o Hana, vengdama bet kokio fizinio kontakto, pasitraukė kuo toliau. Nevė liovėsi šypsojusis, leido pailsėti įsitempusiems veido raumenims.
– Paklausyk, nesijaudink, esu tikra, kad greitai nustos snigti.
Tačiau nesimatė jokių ženklų, jog taip nutiks, tad kuriam laikui jos čia visiškai įstrigo. Nevė nužvelgė perpildytą barą ir pripažino, kad esama ir blogesnių vietų, pavyzdžiui, lauke, snieguotoje Devono dykynėje. Ji krūptelėjo ir dar kartą žvilgtelėjo pro rūke skendintį langą. Ne taip jau blogai.
Nevė atšoko ir susidūrė su Hana bei jos blizgiais tamsiais plaukais su mėlynomis sruogelėmis – tai dėl jų ji paskutinį kartą privalėjo atvykti į Devono mokyklą.
Nevė paklusniai priėmė kvietimą. Kai mokyklos direktorė išsakė savo susirūpinimą, su kuriuo, beje, ji visiškai sutiko, Nevė sėdėjo kukliai sudėjusi rankas ir klausėsi. Labiau priminė mokinę, o ne mamą.
– Pone Makleod, tai ne dėl jos plaukų ar cigarečių, – kreivai šypsodamasi ir ieškodama informacijos byloje direktorė priminė vieną iš paskutiniųjų taisyklių nesilaikymo atvejų. – Tačiau tikrai galvoju, kad ši situacija reikalauja dėmesio ir vieningo požiūrio.
Nevė susimąstė, ar atrodo taip pat, kaip jaučiasi. Paskui susikrimtusi dėl globėjiško elgesio pritariamai linktelėjo. Jai prireiks visos pagalbos, kurią tik gali gauti. Paaiškėjo, kad ji visiškai neturi auklėjimo įgūdžių.
– Kaip žinote, buvo ir daugiau ne ką mažesnių incidentų. Mums labai pasisekė, kad furgono savininkai atsisakė kaltinimų. Juk puikiai suprantate, jei ne šios liūdnos aplinkybės, Hana nedelsiant būtų pašalinta iš mokyklos?
– Mes labai dėkingos, – nuoširdžiai pasakė Nevė. Ji nemanė, kad reikėtų paminėti, jog Hanos dėkingumas virto niūriu tylėjimu ir deginančiais žvilgsniais.
– Labiausiai mus neramina Hanos požiūris. Ji tikra priešgina.
Ne man apie tai sakyti, – pamanė Nevė.
– Manau, tai laikina.
– Mergaitės pažymiai suprastėjo.
– Hanai dabar sunkus metas. Ji buvo labai artima su tėvu.
– Žinau. Man labai liūdna dėl to, kas nutiko, – tęsė vyresnė moteris.
Nevė labai susirūpino, kai jos apatinė lūpa iš susijaudinimo nevalingai suvirpėjo – iš jos demonstruojamo brandumo nieko nebeliko!
Nuoširdumas vyresnės moters balse pramušė sunkius apsauginius šarvus, kuriuos Nevė pati užsidėjo. Žodžiams pavyko padaryti tai, ko nepavyko besityčiojančioms, negailestingoms paparacų kameroms.
Ji paėmė pasiūlytą vienkartinę servetėlę ir garsiai nusišnypštė.
– Ačiū, – pasakė ji. Padėkojo ne už servetėlę.
Paskutiniu metu Nevei ne taip dažnai teko patirti gerumą. Atvirkščiai, žiniasklaida ją vaizdavo kaip šaltakrauję, beširdę, sumaniai veikiančią avantiūristę, kuri ištekėjo už turtingo, mirštančio vyriškio tik dėl pinigų. Raudonoji našlė – štai kaip jie ją pavadino! Kartą jos brolis Čarlis pajuokavo, kad galėjo būti dar blogiau – galėjo pavadinti rausvaplauke.
Iš pradžių buvo keletas žmonių, kurie buvo linkę ja patikėti, tačiau ir jie dingo, kai sumanus žurnalistas prisikasė iki informacijos, kad Čarlis iš Džeimso įmonės pasisavino pinigus.
Nevė nė nebandė gintis. Ir kaip galėtų? Ji juk iš tikrųjų ištekėjo už turtingo mirštančio vyro, o Čarlis tikrai pasisavino pinigų.
Niekam nebuvo įdomu, kad ji nepalietė jų, kad sutiko su Džeimso pasiūlymu atsidėkodama už jo nepaprastą geranoriškumą jos ir Čarlio atžvilgiu.
– Hanai buvome tolerantiški, tačiau yra ribos. Kad vaikas jaustųsi saugus, reikia nustatyti ribas.
Nevė priėmė ne itin švelnią pastabą, kaltai linktelėjo ir pamanė, kad ribos bus veiksmingos tik tuomet, jei vaikas girdės, kas jam sakoma. Nekiltų jokių sunkumų, jei tik ji turėtų bent pusę įgimto autoriteto, kurį demonstruoja ši moteris.
– Man kyla įtarimas, jog Hana mano, kad šis nušalinimas prieš atostogas yra pokštas. Gal galiu jums patarti?
– Žinoma.
– Ar ji praleis atostogas slidinėdama su Palmerių mergaite ir jos šeima?
Nevė atsargiai linktelėjo – puikiausiai suvokė, kur link moteris suka, o tai jos gyvenimo nė kiek nepalengvintų.
Tikrai. Podukros reakcija sužinojus, jog atostogas teks praleisti namuose su Neve, o ne slidinėjant madingame kurorte su draugais, buvo tokia, kokios Nevė ir tikėjosi. O tiksliau – riksmai, kaltinimai ir galiausiai pikta, niūri tyla.
Nevė tapo didžiausiu priešu ir blogio šaltiniu podukros gyvenime. Rodos, tapo atsakinga už viską, įskaitant orus.
Ji kažką daro ne taip. Juk neturėjo būti taip sunku, tiesa? Nevė su nuovargiu paklausė savęs:
Ką ten sakė Džeimsas?
Kai tau dvidešimt treji, nesi pamiršusi, ką reiškia būti paaugle.
Ką gi, ji tikrai nepamiršo, tačiau niekada nebuvo tokia paauglė, kokia yra Hana.
Neve, aš neprašau tapti jos mama. Būk