Netikėtai stipriai. Nora Roberts
nušveitė tuščią puodelį į šiukšlių dėžę.
– Jis jau ne vaikas, Reičele.
– Man nesvarbu, kiek jam metų, Aleksai. Šiuo metu jis išsigandęs vaikas, sėdintis už grotų ir mėginantis vaidinti kietą vyruką. Jo vietoje galėjai būti ir tu arba Michailas… o gal net Taša arba aš, jei ne tėtis ir mama.
– Po galais, Reičele!
– Tikrai, – užsispyrusi pakartojo ji. – Be šeimos, be sunkaus tėvų darbo ir pasiaukojimo bet kurį iš mūsų galėjo praryti gyvenimas gatvėje. Pats žinai.
Aleksas žinojo. Todėl ir tapo faru.
– Tačiau neprarijo. Svarbiausia pamatyti skirtumą tarp gėrio ir blogio.
– Kartais žmonės neteisingai pasirenka todėl, kad niekas nepadeda jiems teisingai apsispręsti.
Jie būtų galėję valandų valandas ginčytis dėl daugybės teisingumo atspalvių, tačiau Aleksas turėjo grįžti prie darbo.
– Tu per daug minkštaširdė, Reičele, žiūrėk, kad nesuminkštėtų ir protelis. „Kobros“ – viena iš pavojingiausių gaujų. Nesugalvok, jog privalai rūpintis savo kliento gyvenimo sąlygomis.
Reičelė išsitiesė ir apsidžiaugė, kad brolis liko susikūprinęs prie stalo. Ji galėjo žiūrėti jam tiesiai į akis.
– Ar Lebekas turėjo ginklą?
Aleksas atsiduso.
– Ne.
– Ar priešinosi suimamas?
– Ne. Bet tai nekeičia to, ką jis ten darė ir kas toks yra.
– Galbūt to ir nekeičia, bet liudija, koks jis yra. Pirminis svarstymas numatytas antrą valandą.
– Žinau.
Ji vėl nusišypsojo ir pabučiavo jį.
– Pasimatysime teisme.
– Ei, Reičele! – Ji sustojo tarpduryje ir atsigręžė į brolį. – Gal nori šįvakar nueiti į kiną?
– Aišku, kad noriu. – Ji žengė dar du žingsnius, kai vėl kažkas pašaukė ją vardu, šįkart oficialiau:
– Panele Stanislaski!
Reičelė stabtelėjo, ranka atmetė plaukus ir pažvelgė per petį. Tai buvo pavargusių akių nesiskutęs vyras, į kurį ji kiek anksčiau atkreipė dėmesį. „Tokio sunku nepastebėti“, – pagalvojo Reičelė vyriškiui skubant prie jos. Jis buvo daugiau nei metro aštuoniasdešimties ūgio, dukslus megztinis karojo ant plačių pečių. Nutrinti džinsai atspurusiais atvartais, pabalę per sulenkimus, puikiai tiko prie ilgų kojų ir siaurų klubų.
Buvo sunku nepastebėti jo veide įsirėžusio pykčio. Jis tiesiog spinduliavo juo, susierzinimas švietė plieno spalvos akyse, giliai įstatytose šiurkščiame veide įdubusiais skruostais.
– Reičelė Stanislaski?
– Taip.
Jis čiupo ją už rankos ir pakratęs prisitraukė kelis žingsnius arčiau. „Atrodo liesas kaip nendrė, o ranką suspaudė it meškinas“, – pamanė Reičelė.
– Aš Zakarijus Maldūnas, – ištarė jis, tarsi tai viską paaiškintų.
Reičelė tik kilstelėjo antakį. Atrodė, kad vyriškis tuoj pradės spjaudytis ugnimi, o kai taip stipriai paspaudė ranką, jau neabejojo jo ketinimais. Tačiau Reičelę buvo nelengva įbauginti, ypač policijos teritorijoje.
– Ar galiu jums kuo nors padėti, pone Maldūnai?
– Tikiuosi, kad galite. – Jis persibraukė ranka susitaršiusių, tamsių kaip ir jos plaukų kupetą. Tada nusikeikė ir čiupęs už alkūnės nusitempė ją laiptais žemyn.
– Ko reikia, kad ištrauktume jį? Ir kodėl, po perkūnais, jis paskambino jums, o ne man? Kodėl, dėl Dievo meilės, leidote jam per naktį sėdėti kameroje? Kokia iš jūsų advokatė?
Reičelė ištraukė ranką jam iš gniaužtų – nelabai lengva užduotis – ir pasiruošė pasinaudoti lagaminėliu kaip ginklu, jeigu prireiktų. Buvo girdėjusi apie airių kilmės žmonių temperamentą, bet ukrainiečiai taip pat ne slunkiai.
– Pone Maldūnai, aš nežinau, nei kas jūs esate, nei apie ką kalbate. Be to, esu labai užsiėmusi. – Reičelė spėjo žengti tik du žingsnius, kai jis vėl atgręžė ją į save. Rusvos jos akys pavojingai prisimerkė. – Paklausykite, pone…
– Nesvarbu, ar esate labai užsiėmusi, privalote paaiškinti! Jeigu neturite laiko padėti Nikui, surasime kitą advokatą. Niekaip nesuprantu, kodėl jis apskritai pasirinko prašmatnią mergužėlę su garsaus dizainerio kostiumėliu! – Jo mėlynos akys sužaibavo, o lūpos, tikusios airių poetui, išsitempė į pašaipų šypsnį.
Iš pykčio Reičelei užsiliepsnojo skruostai, ji kone užspringo ir bedė pirštu lakuotu nagu jam į krūtinę.
– Mergužėlę? Prasikrapštykite akis, drauguži, ir pamatysite, ką vadinate mergužėle, nes…
– Nes pasirūpinsite, kad jūsų vaikinas uždarytų mane į vienutę? – pakišo mintį Zakarijus. „Taip, tikrai dailus veidelis“, – piktai pagalvojo jis. Švelni blyškaus aukso spalvos oda, o akys kaip geras airiškas viskis. Jam reikėjo gatvės kovotojo, o gavo aukštuomenės damą. – Nežinau, kokios gynybos Nikas tikisi iš moters, kuri, užuot dirbusi, bučiuojasi su faru ir tariasi dėl pasimatymo.
– Ne jūsų reikalas, ką aš… – Reičelė sunkiai atsiduso. Nikas. – Kalbate apie Nikolą Lebeką?
– Žinoma, kad apie Nikolą Lebeką. Apie ką dar, po galais, galėčiau kalbėti? – Jis suraukė juodus antakius virš žaižaruojančių akių. – Geriau jau sugalvokite, ką atsakyti, panele, kitaip būsite išmesta iš šio reikalo.
– Sveika, Reičele! – Slaptasis policininkas, persirengęs girtuokliu, priėjo prie jos iš už nugaros. Jis nužvelgė Zaką. – Kas nors negerai?
– Ne. – Nors jos akys liepsnojo pasipiktinimu, Reičelė įstengė išspausti šypsenėlę. – Ne, viskas gerai, Metai. Ačiū. – Ji truputį pasitraukė į šoną ir nuleido balsą. – Neprivalau atsakinėti į jūsų klausimus, Maldūnai. O įžeidinėdamas mane vargu ar priversite jums padėti.
– Jums moka už tai, kad padėtumėte, – atšovė jis. – Tai kiek nulupsite iš vargšo berniuko?
– Atsiprašau?
– Koks jūsų honoraras, brangute?
Reičelė sukando dantis. Kreipinys „brangutė“, jos manymu, nė kiek nesiskyrė nuo „mergužėlės“.
– Aš esu visuomeninė gynėja, Maldūnai, ir man paskirta Lebeko byla. Tai reiškia, kad jis man nesumokės nė sudilusio skatiko. O aš nieko neskolinga jums!
– Visuomeninė gynėja? – Jis trūktelėjo ją nuo šaligatvio ir Reičelė vos neatsitrenkė į pastato sieną. – Kurių galų Nikui prireikė visuomeninės gynėjos?
– Jis neturi darbo nei pinigų. O dabar, jeigu leisite… – Ji uždėjo ranką Maldūnui ant krūtinės ir stumtelėjo. Tikriausiai būtų lengviau pastūmusi plytų sieną sau už nugaros.
– Nikas prarado darbą? Bet… – Žodžiai nutrūko. Šįkart jo akyse Reičelė įskaitė kažką kita, ne pyktį. Galbūt nuovargį. Lašelį nevilties. Pasidavimą. – Galėjo kreiptis į mane.
– O kas, po galais, jūs toks?
Zakas persibraukė ranka veidą.
– Jo brolis.
Reičelė