Paveldėta gėda. Kate Hewitt
tačiau tą neatsargią akimirką, spoksodama į jį, į prasegtus marškinius, atidengiančius tvirtą plačią bronzinę krūtinę, ji suprato, kad vis dar skauda.
Andželas kilstelėjo antakį – suirzęs, laukiantis. Ko? Atsiprašymo? Ar jis tikėjosi, kad ji sumikčios kaip gera kambarinė ir nukulniuos šalin?
Joje grūmėsi du giliai įsišakniję troškimai. Viena vertus, ji norėjo Andželui Korečiui tiksliai išsakyti savo nuomonę apie jį, prieš septynerius metus pasprukusį iš jos lovos. Tačiau Liusija net nežinojo, kokia ta nuomonė, nes Andželą siejo su daugybe dalykų. Aistra ir neviltimi. Viltimi ir neapykanta. Meile ir netektimi.
Bet kokiu atveju protingiausia būtų išeiti iš kambario, kol jis jos nepažino, kol neprireikė ištarti siaubingai nesmagių susitikimo žodžių. Gal jie ir vaikystės draugai, gal jis jos pirmasis ir vienintelis meilužis, bet ji jam nieko nereiškia ir niekada nereiškė – tokios gėdos šiąnakt ji nenorėjo prisiminti.
– Atsiprašau, – ištarė ji nunarinusi galvą, kad plaukai užkristų ant veido. – Kaip tik ruošiau Jūsų kambarį nakčiai. Netrukdysiu.
Ji pajudėjo vis dar nuleista galva, neapkęsdama skausmo, atsivėrusio po šio trumpo siaubingo susidūrimo. Su tuo skausmu ji gyveno taip ilgai, kad jo nebejuto, susitaikė, kaip kad prisitaikoma netekus galūnės arba įgijus nepanaikinamą randą. Tačiau dabar, atsainaus Andželo akivaizdoje, ji pajuto, kaip skausmas tvinkčiodamas atgyja, ir kelias sekundes pykdama ant savęs turėjo tramdyti ašaras.
Liusija jau ėjo pro Andželą, kai jo delnas suėmė jos ranką ir ji taip smarkiai krūptelėjo, kad vos nesuklupo.
– Palauk.
Ji sustingo – širdis daužėsi, krūtinę surakino. Andželas paleido jos ranką ir nuėjo lovos link.
– Žinai, aš švenčiu, – ištarė jis, bet neatrodė, kad džiūgautų. Kalbėjo kaip visada sardoniškai ir ciniškai. Liusija, atsukusi jam nugarą ir nukreipusi veidą šalin, įsitempė. Jis jos dar nepažino – tai suvokus, ją lygiai tiek pat apėmė palengvėjimas ir gilus nusivylimas.
– Gal atšvęskime kartu? – tęsė jis įsakmiai ir ji sustingo. Štai kuo jis tapo? Vyru, besikabinėjančiu prie kambarinių? – Tik išgersime, – paaiškino Andželas ir atkimšo butelį šampano, visada atnešamo į numerį viršutiniame aukšte. Jis kalbėjo atsainiai ir linksmai. – Kadangi nieko daugiau nėra.
Sustabarėjusi Liusija pamažu atsigręžė. Nežinojo, kaip elgtis. Ką sakyti. Šitai tęsiasi per ilgai, kad galėtų toliau apsimesti jo nepažįstanti, tačiau…
Galbūt dabar ji jam ir yra nepažįstamoji.
Nutaisęs rūškaną išraišką, jis įpylė šampano į dvi krištolines taures. Kažkas tame užsklęstame niūriame veide pasiekė giliai joje tūnantį skausmą – skausmą, kurį ji taip sunkiai ir ilgai stengėsi pamiršti. Šitaip atrodydamas jis priminė jai tą dieną prieš septynerius metus, kai niūriai ir tuščiai spitrėdamas išdygo ant jos slenksčio ir lūžtančiu balsu prisipažino: Jis mirė, Liusija. O aš nejaučiu nieko.
Tuomet ji negalvojo, tiesiog įsitempė jį vidun, nusivedė į mažą apskurusią svetainę name, kuriame užaugo ir anuomet gyveno viena.
Taip ji pradėjo naktį, kuri amžiams pakeitė jos gyvenimą.
Ji nurijo seiles, prisivertė kilstelėti smakrą ir pažvelgti jam į akis. Matė, jautė, kaip jis įsitempė vis dar ištiesęs ranką, ilgais plonais pirštais laikydamas taurę putojančio šampano.
– Gerai, Andželai, – tarė ji, laimė, tvirtu balsu. – Išgersiu su tavimi.
Andželas ištiesęs ranką sustingo. Kambaryje girdėjosi tik tyliai šnypščiantys, palei krištolinės taurės sieneles sproginėjantys šampano burbuliukai ir trūksmingas jo kvėpavimas.
Liusija.
Kaip galėjo jos neatpažinti? Kaipgi neatpažino jos, vos išvydęs numeryje? Pirmoji mintis, dabar perskrodusi jo smegenis, buvo visiškai nesvarbus suvokimas, kokios mėlynos jos akys, kokios jos ryškios tamsių plaukų ir rusvos odos fone. Kokios plačios, skaidrios ir atviros visada būdavo – atviros jam.
Tam skaudžiai maloniam prisiminimui ant kulnų lipo kur kas kartesnis suvokimas, o kartu su juo kilo įniršis.
– Tu dirbi jiems? Tiems sciacalli1?
Jos smakras pakilo, o tos ryškiai mėlynos akys dar vaiskiau plykstelėjo.
– Jei klausi, ar dirbu šiame viešbutyje, atsakymas – taip.
Dar vienas dalykas, kurį jis pamiršo – žemas kimus jos balso tembras, jausmingas ir gargždus, bet kartu malonus ir švelnus. Ūmai iškilo skausmingas ir aiškus prisiminimas, kaip ji tuo pačiu žemu balsu klausė, ką jis tikėjosi pajusti tą vakarą, tėvo laidotuvių vakarą. Jis atsakė trūksmingai nugurgdamas seiles, kone pasikūkčiodamas: Pasitenkinimą. Laimę. Ką nors. Bet jaučiu tik tuštumą.
Liusija neatsakė, viso labo jį apkabino, o jis jos glėbyje pasisuko, įkniaubė galvą į saldų kaklo linkį, paskui lūpomis susirado jos lūpas, ieškodamas, trokšdamas beatodairiško pripažinimo ir supratingumo, kuriuos ji visada taip lengvai dalydavo.
O dabar ji dirba Korečiams? Šeimai, pavertusiai jo vaikystę tikru pragaru? Jis lėtai papurtė galvą, o tvinksniai pasidarė tokie smarkūs, kad aptemo akys.
– Tai ką, klūpai prieš juos? Šveiti jų purvą, o jiems praeinant, tūpteli? Kur dingo tavo pažadas, Liusija?
– Mano pažadas, – pakartojo ji visiškai abejingu balsu.
Andželas prispaudė prie smilkinio kumštį ir trumpam užsimerkė, tramdydamas galvoje ir širdyje dunksintį skausmą.
– Jau neprisimeni? Pažadėjai man niekada su jais net nesikalbėti…
– Tiesą sakant, Andželai, su jais ir nesikalbu. Aš kambarinė, viena iš daugelio. Jie net nežino mano vardo.
– Vadinasi, taip pateisini…
– Tikrai nori pasikalbėti apie pasiteisinimus? – ramiai paklausė ji ir jis atsimerkė, dar smarkiau spausdamas prie smilkinio kumštį.
Prakeikimas, skauda galvą. Tačiau net apimtas nuostabos ir skausmo, Andželas suprato, kaip absurdiškai elgiasi. Tą kvailą pažadą ji davė dar būdama vaikas, vos vienuolikos ar dvylikos metų mergaitė. Kvaila, bet jis prisiminė tą akimirką. Grįžtant iš mokyklos, jį užpuolė, sumušė iki kraujo, bet jis kaip visada apsigynė. Liusija laukė jo ant namų slenksčio atviromis akimis. Stengėsi jį paguosti, bet jis, įskaudintas ir supykęs, ją atstūmė.
Bet ji nepasidavė – niekada nepasiduodavo – ir jis leido jai uždėti ledukų kompresą ant akies ir nušluostyti kraują. Pastebėjo ją žvelgiančią į jį plačiomis rimtomis akimis ir čiupęs už riešo griežtai paprašė: Pažadėk. Pažadėk, kad niekada su jais nesikalbėsi, kad jų nemėgsi ir net jiems nedirbsi…
Ji sumirksėjo – vienąkart, dusyk, paskui tarė žemu kimiu balsu: Pažadu.
Ne, dabar jis nenorėjo kalbėtis apie pasiteisinimus. Žinojo negalįs pasiteisinti. Praėjo septyneri metai nuo tada, kai paliko ją lovoje, ir vis dar jautė durstančią kaltę, kai tik leisdavo sau ką nors jausti.
Tiesa, jis retai leisdavo sau apie ją galvoti. Aštuntą valandą ryto, po kartu praleistos nakties jis jau skrido lėktuvu į Niujorką, ryžtingai išstūmęs ją iš galvos.
O dabar ji vėl čia, prisiminimai užliejo jį tarsi banga netikėtų jausmų, kurių jis visai netroško.
Andželas vėl užsimerkė, tebespausdamas prie smilkinio kumštį.
– Tau prasideda migrena, ar ne, – tyliai pasakė
Šakalams (it.)