Išbandymas skandalu. Caitlin Crews
kad jis ją laikė moterimi, siekiančia būti pėstininke žaidimuose, kuriuos žaidžia tokie vyrai kaip jis.
Galvok, – įsakė Elena sau. – Nustok į jį reaguoti ir pagalvok, kaip išsisukti!
– Tuomet aš, žinoma, išeisiu, – turint galvoje, ką Aleksandras mano apie ją, tikriausiai jis neabejoja, kad ji atspari grasinimams. Vadinasi, ji turi elgtis būtent taip. Elena šaltai šyptelėjo. – Bet mes jūroje.
Jis sujudėjo, tik vos vos, tačiau poilsio kambaryje, regis, supleveno kitoks pavojus, pagreitindamas Elenos pulsą taip, kad tas imtų pašėlusiai tvinksėti. Tamsžalės Aleksandro akys sužvilgo.
– Tikiuosi, kad moki plaukti.
– Taip ir neišmokau, – pamelavo ji. Palenkė galvą, flirtuodama šyptelėjo. – Ar siūlaisi pamokyti mane?
– Manau, galėčiau duoti gelbėjimosi valtį, – susimąstė jis, o akys dar ryškiau sužvilgo. – Esu tikras, kad netrukus tave išplaus į krantą. Viduržemio jūra nedidelė. – Jis kilstelėjo sumuštų lūpų kamputį. – Sąlyginai.
Elena stebėjosi, kodėl šis vyras jai vis dar atrodo toks gražus, tarytum vienas senųjų dievų, vėl atsiųstų į žemę. Laukinis ir gundantis, nors ir grasino ją išplukdyti. Tačiau suvokė, jog nevalia tikėti savo akimis, išdavikišku kūnu, nenumaldomu troškimu, spurdančiu joje ir kas sekundę vis stiprėjančiu… Elena žinojo, kas ir koks jis yra.
Neturėtų sau to vis priminti. Bet, kita vertus, nesuvokė, kodėl Aleksandro nebijo taip, kaip ėmė bijoti Nikolo, nors žinojo, kad Aleksandras kur kas pavojingesnis už pastarąjį.
– Juk neišmesi manęs už borto, – tarė su tyliu įsitikinimu.
Oras tarp jų įsielektrino nuo kitokio jausmo, vėl jai priminusio tą lemtingą šokį. Tai, kaip Aleksandras ją glaudė, tai, ką tiesiog suprato žvelgdama į jį. Griežtos jo lūpos dar labiau išlinko, tartum jis taip pat būtų tai pajutęs. Elena suvokė, kad taip ir buvo, visai kaip jautė anuomet.
– Žinoma, ne, – pasakė jis, o tamsios akys dar labiau patamsėjo ir jose atsirado šis tas baugesnio nei susierzinimas. Prisiminimai. Tas senas troškimas. Jai reikia pasisaugoti. – Tam turiu darbuotojų.
– Arba, – tarė ji, vėl nusišypsodama, stengdamasi stovėti ramiai ir atsainiai, – nors tai, pripažinsiu, nebūtų taip dramatiška, galėtum mane tiesiog išleisti, kai atplauksime į kitą uostą.
Tuomet jis nusijuokė ir ranka perbraukė sumuštą veidą. Susiraukė prisiminęs, kad yra kiek aplamdytas.
– Gal neaiškiai pasakiau? – Kai jis nuleido rankas, jo žvilgsnis nuožmiai ir karštai degė. Elena ir tai prisiminė. Tas žvilgsnis lygiai taip pat kaip tada ją perliejo ir užvaldė. Nutvilkė. – Nikolo Falko moteris čia nepageidaujama. Nei šitame laive, nei mano saloje, nei kur nors šalia manęs. Taigi plauk arba plūduriuok. Rinkis.
– Suprantu, – po akimirkos pasakė kalbėdama taip, lyg Aleksandras jai keltų nuobodulį. Ją turėtų draskyti panika. Ji turėtų bijoti. Bet tik gūžtelėjo pečiais. – Turi atkeršyti. Aš tave atstūmiau, taigi privalai kažkaip reaguoti ir todėl išmeti mane iš jachtos, – ji pakėlė akis. – Suprantu, kad tokie vyrai kaip tu būtent taip ir elgiasi.
– Tokie vyrai kaip aš, – tyliai pakartojo Aleksandras, tartum ji būtų nusikeikusi. Vėl prabilęs jis atrodė pavargęs – nuo to kažkas jos viduje apsivertė. Bet Elena tęsė:
– Tu Koretis, – kalbėjo ji. – Abu žinome, ką tai reiškia.
– Apgailėtiną kerštą ir plaukimo pamokų tikimybę? – abejingai paklausė jis, bet tame tamsiame žvilgsnyje tūnojo šešėliai, dėl kurių jai nevalia jaudintis, kad ir koks keistas pojūtis kiltų viduje.
– Dar tai reiškia, kad garsėji kaip negailestingas ir retkarčiais žiaurus žmogus, kaip ir kiti nusikalstamo sindikato, kurį tu vadini šeima, nariai, – jos šypsena buvo trapi. – Kaip man pasisekė, kad susitikau su tavimi dviem ypatingomis progomis.
– Ak, taip, – tarė jis, tamsus žvilgsnis pasidarė griežtas, o ciniška burna vėl išlinko – nuo to jai nutirpo kojos. – Prisimenu šitai. Asmeniniai išpuoliai, įžeidžios pastabos apie mano šeimą. Tau reikia naujų temų pokalbiui, Elena.
Nors Aleksandras nesujudėjo, jai pasirodė, kad jis lyg koks milžiniškas kalnas iškilo virš jos, apsupo, ir Elena suprato, kad jis prisimena tą patį: tuos negailestingus žodžius, kuriais juodu svaidėsi pokylių salės Romoje viduryje, pašėlusią kaitrą, apėmusią visą jos kūną, tai, kaip jis žiūrėjo tik į ją ir įžiebė joje tą neįtikėtiną, bauginantį ir siautėjantį gaisrą. Ji vėl jį pajuto. Tokį pat karštą. Tokį pat ryškų.
Pagunda buvo pernelyg didelė, visai kaip tuomet. Ji norėjo šokti į patį vidurį, sudegti gyva…
Elena visa tai stumtelėjo šalin, bet jos širdis smarkiai daužėsi. Jei iš šios padėties neišsikapstys, jei Nikolas ją ras, ji neteks tiek daug. Jei pamirš, ką ir kodėl daro. Jei pasimes tamsiame pašėlusiame Aleksandro Korečio gaisre taip, kaip vis dar troško net praėjus tiek mėnesių, net nepaisant visko, kas per tą laiką nutiko.
– Ne mano reikalas trukdyti tavo menkystei, – pasakė, atitraukdama nuo jo žvilgsnį ir išeidama iš už baro. Ji pasuko durų, vedančių į denį, į viliojančią saulėkaitą, ryškią ir vaiskią, link. – Graži diena pasiplaukioti, ar ne? Gana vasariška, nors dar tik gegužė. Esu tikra, kad tokioje nedidelėje jūroje nenuskęsiu.
– Elena. Stok.
Ji jo nepaisė ir ėjo toliau.
– Neversk manęs tave paliesti, – lyg tarp kitko ištarė jis, bet nuo žodžiuose slypinčios tamsios kaitros ir atviro geidulingo pažado ji vos nesuklupo. Ir tarsi prieš savo pačios valią sustojo. – Kas žino, kur tai nuves? Čia nėra palydovų. Nėra akylų akių, stebinčių kiekvieną mūsų judesį. Nėra sužadėtinio, pavydžiai žiūrinčio iš šokių aikštelės pakraščio. Beje, ar turėčiau pasveikinti? Ar tu pagaliau sinjora Falko?
Elena stengėsi kvėpuoti ir išsilaikyti ant kojų. Susitvardyti ir neatskleisti šitam vyrui – šitam pavojingam pragaištingam vyrui – tiesos, nors visas kūnas rėkte rėkdamas ragino tai padaryti. Ji Aleksandro beveik nepažinojo. Negalėjo juo pasitikėti. Nesuvokė, kodėl vis tiek vylėsi galinti juo pasikliauti.
Pagalvojo apie tėvus – mylinčią mamą ir vargšą ligotą tėvą – ką jie dabar apie ją mano, kai Nikolas greičiausiai visko prišnekėjo. Ją pervėrė skausmas, užgniaužė kvapą. Tiesą sakant, pripažino to nusipelniusi. Mąstė apie nesugadintą kaimelį, kuriame gimė, įsitaisiusį ant uolėtos kalvos palei jūrą, atrodantį beveik taip pat kaip prieš šimtus metų. Privalėjo jį apsaugoti. Nes tik ji viena tai gali. Grėsmė jam kilo tik per jos kvailumą, savanaudiškumą ir tuštybę.
Pabėgusi nuo Nikolo pasirinko šitą kelią. Negalėjo dabar jo pakeisti. Nesuvokė, kodėl Aleksandras, šiandien toks nemandagus ir atstumiantis, žadino jai norą viską mesti, atsiduoti jam ir mėgautis tuo smarkiu nuožmumu lyg jis galėtų ją išgelbėti.
Tarytum Aleksandras galėtų ją išgelbėti. Arba norėtų.
– Ne, – atsakė ji. Atsikrenkštė. Privalo būti rami, šalta. Tokia, kokia jis ją laiko: neblaškomą jausmų, neveikiamą sentimentų. – Dar ne.
– Vadinasi, dar nepatyrei tos didžios garbės?
Nežinia, koks velnias ją apsėdo, bet ji žvilgtelėjo į jį per petį lyg neįskaudinta jo žodžių. Jis stovėjo atsirėmęs į barą, žvelgė į ją, ir Elena suprato, ką reiškia toji ugnis jo akyse. Visai kaip tada Romoje. Ji pajuto, kaip giliai širdyje atsakydama plūsteli kaitra.
– Didesnės