Vyro medžioklė. Jennifer Crusie
tai kalbamės?
– Nes jei būtum radęs, ką vesti Tobis Kornerse, seniausiai būtum vedęs, – paaiškino Vilis. – Čia dar viena priežastis grįžti į miestą.
– Negrįšiu į miestą, – nenusileido vyresnėlis. – Gal pagaliau paaiškinsi, kas nutiko?
– Et, velniai griebtų. – Vilis susmuko į kėdę ir delnu patrynė kaktą.
– Rėžk tiesiai šviesiai, – maloniai pasiūlė Džeikas, – iškart palengvės.
– Mama dėl tavęs nerimauja, – paaiškino jaunėlis. – O Valeri mano, kad aš tavimi naudojuosi. – Jis atsigręžė į Džeiką. – Tu gelbsti mano kailį šioje poilsiavietėje. Kartais, kai viešbutyje užverda pragaras, galvoju: „Dėkui dievui, kad Džeikas rūpinasi laukais." Rimtai. Tu puikiai tvarkaisi.
– Žinau, – atsakė Džeikas. – Todėl ir nesiruošiu išvažiuoti. Bet svarbiausia, kad nenoriu niekur važiuoti. – Jis gurkštelėjo kavos. – Sakai, Valeri susirūpino mano gerove?
Vilis dirstelėjo į brolį iš padilbų.
– Taigi. Ir man pasirodė keistoka.
– Spėliojau, kada ji ims veikti, – pareiškė Džeikas.
Vilis kilstelėjo antakius.
– Gal teiktumeisi paaiškinti?
– Valeri patinka manyti, kad ši poilsiavietė – partneryste grįstas verslas.
– Na, taip, – sutrikęs atsiliepė Vilis, – tavo ir mano.
– Ne, – pataisė Džeikas. – Tavo ir jos. Aš kliuvinys.
– Kam tu kliudai? – suirzo brolis.
– Judviem tapti Vidurio Rytų magnatais.
– Viešpatie, apsaugok, – atsiliepė Vilis. – Žinai, Valeri ima kelti rūpesčių.
– Rūpesčių? – nusišaipė Džeikas. – Judu gyvenate kartu, todėl negali blaiviai vertinti. Juo labiau kad ji puikiai tvarkosi su klientais, o tu juk gyveni tik šiuo viešbučiu. Tačiau Valeri nuo pat pirmos dienos yra gyva bėda.
– Ką gi, manau, netrukus šios bėdos neliks, – atsakė brolis. – Tuo tarpu mama dėl tavęs labai jaudinasi. Ir dėl manęs, – pridūrė jis, kol Džeikas nespėjo paprieštarauti. – Bet labiausiai dėl tavęs. Dėl tavo amžiaus.
– Velniai rautų, – burbtelėjo Džeikas. – Ko gi ji nori?
– Nori, kad sukurtume šeimas. Ji laukia vaikaičių.
Džeikas gūžtelėjo.
– Na, tai pradžiugink mamą.
– Aš nevedęs, – griežtai nukirto Vilis. – Ir nesiruošiu vesti.
Džeikas kilstelėjo antakį.
– Valeri tikriausiai atrodo kitaip.
Vilis papurtė galvą.
– Dėkui Dievui, Valeri turi ateities planų, nesusijusių su manimi. – Jis gurkštelėjo kavos ir, kiek patylėjęs, tęsė: – Ją ėmė vilioti vienas iš didžiųjų viešbučių tinklų. Kiekvieną dieną jie gali pasiūlyti Valeri tapti klientų direktore Rytų pakrantėje ir didžiulį atlyginimą ar panašiai. Tada tiek ją ir tematysime.
Džeikas smalsiai pažvelgė į brolį.
– Ir tau nė motais?
– Man tik palengvės. Valeri puiki moteris. Aš dėkingas už viską, ką ji nuveikė poilsiavietės labui, tačiau ji mane erzina. Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl apsigyvenome kartu.
– Aš žinau. – Džeikas nusisuko į ežerą. – Dėl sekso. Berneli, tai galinga jėga ir moterys ja naudojasi.
– Ar todėl vengi santykių su moterimis? – su užuojauta pasiteiravo Vilis. – Paranoja verčia laikytis celibato?
– Jokia paranoja, kai jos išties užsimano tave pričiupti, – nepasidavė Džeikas. – Jei atvirai, manau, kad Valeri tave pričiupo. Galvą dedu, jog ir ji taip mano.
– Niekas manęs nepričiupo, – atkirto brolis. – Aš atsidavęs tik darbui.
Džeikas pažvelgė į Vilį lyg į pusprotį.
– Klausyk, kai kurie iš mūsų siekia karjeros, – paprieštaravo šis. – Be to, aš nepasiruošęs rimtiems santykiams.
– Treji metai, praleisti viename viešbučio kambaryje, – nerimta?
– Matai, ir mama kalba tą patį, – prisimerkęs piktai sumurmėjo Vilis. – Bet grįžkime, nuo ko pradėjau – manau, kad mama ir Valeri yra teisios.
– Negaliu pakęsti, – pareiškė Džeikas. – Jautiesi kaltas, o kentėti tenka man.
– Tau reikia tinkamos veiklos, tikslo, ko nors daugiau nei saulėtekiai, – rimtai prakalbo Vilis. – Jei nenori grįžti į miestą – tavo reikalas. Vis dėlto tau derėtų vesti.
– Kartą jau buvau vedęs. – Džeikas tebespoksojo į ežerą. – Man nepatiko. Dabar tavo eilė gadintis gyvenimą, aš savąjį jau pagadinau.
– Taigi, jautiesi laimingas, gyvendamas vienas mažytėje trobelėje atokiai nuo visų, – konstatavo Vilis. – Vienas didžiulėje šaltoje lovoje.
– Tau nelemta tapti psichologu, – atšovė Džeikas, – net ir akmuo būtų subtilesnis.
– Ar įsivaizduoji tobulą savo moterį? – pasiteiravo jaunėlis.
– Be abejo, – atšovė Džeikas. – Metro penkiasdešimties, aštuoniolikos–dvidešimties metų, puskvaišė ir įsitikinusi, kad aš – Dievas.
Vilis nusipurtė iš pasibjaurėjimo.
– Turėtų būti kvaila kaip kelmas, kad atitiktų paskutinę sąlygą. Nejuokauju.
– Bėda, kad moterys pernelyg greitai gavo tiek daug teisių, – paaiškino Džeikas. – Jos taip ir neišmoko žengti tiesiai gyvenimo keliu, nes tūkstančius metų iki tol joms teko gudrauti, kad priverstų vyrus elgtis taip, kaip jos nori. Tad ir dabar moterys nepasako, ko trokšta, o manipuliuoja. Niekada nežinai, kaip yra iš tikrųjų. O tada jos įsiunta ir ima kabinėtis. – Džeikas siurbtelėjo kavos ir papurtė galvą. – Aš jau sotus iki kaklo tų aštrialiežuvių, pernelyg protingų ir manipuliuojančių moteriškių.
– Tai ir nevesk Tifanės dar kartą, – patarė Vilis. – Susirask puskvaišę nykštukę ir susi- tuok su ja, o tada ko nors imkis, kol nevirtai daržove.
Nekreipdamas dėmesio į brolį Džeikas tęsė savo tiradą:
– Jei kada vėl su kuo nors susidėsiu – o tuo labai abejoju, tad be reikalo viltingai žvilgčioji – mano išrinktoji manys, kad draugystė su pievelių prižiūrėtoju yra visų jos svajonių išsipildymas. Be to, ji elgsis taip, kaip liepsiu, ir bus tuo patenkinta.
– Maniau, kad Dona Rid [Donna Reed (1921–1986) – amerikiečių aktorė.] jau mirusi, – pareiškė Vilis.
Džeikas patogiau įsitaisė kėdėje.
– Ką gi, vadinasi, daugiau neteks vesti. Tavo eilė, broluži.
– Minutėlę… – pradėjo Vilis, bet prikando liežuvį, išgirdęs priimamajame skambantį telefoną.
– Dar vienas mulkis nori sumokėti krūvą pinigų už galimybę pamušinėti kamuoliuką į kalną. – Džeikas papurtė galvą. – Maniau, kad tau su galva negerai, kai įrengei golfo laukus kalvose,