Skandalingoji dama. Elizabeth Rolls
Aberfildas, – ištekėsi dar iki sezono pabaigos! – džiaugsmingai pranešė. – Tu atiteksi Danheivenui.
– Ką?
Šūktelėjo Deividas.
– Danheivenas? Pone, dėl Dievo meilės! Ar jūs netekote proto?
Aberfildas trinktelėjo į krėslo ranktūrį.
– Kas kitas ją imtų? – paniekinamai nužvelgė dukrą. – Dabar jau nėra reikalo būti išrankiems. Svarbiausia – ištekinti ją.
– Tėja, – pradėjo Deividas, – tu neprivalai…
Ji ranka nutildė brolį, truputėlį kilstelėjo smakrą ir atidžiai pažiūrėjo į Aberfildą.
– Spėju, kad lordas Danheivenas dabar yra našlys? – paklausė ji, tikėdamasi laimėti laiko.
– Neseniai baigė gedėti, – patvirtino Aberfildas. – Ir ieško nuotakos.
Tėjos mintys sukosi lyg pasiutusios. Būtų saugiau, jei tėvas manytų, kad pritaria jo sumanymui. Saugiau, nei atvirai nepaklusti. Kartą jis parodė, kad niekas nesutrukdytų priversti jos paklusti… Jei leis jam manyti, kad tiksliai laikosi jo taisyklių…
Tėja kuo ramiausiai atsistojo.
– Nekantriai laukiu, kada vėl galėsiu atnaujinti pažintį su lordu Danheivenu. Pone, daugiau jūsų negaišinsiu. Neabejoju, kad po ledi Arnsvort stogu būsiu visiškai saugi.
Deividas šaižiai įkvėpė tuo parodydamas, kad kuo puikiausiai suprato, ką ji norinti pasakyti.
Aberfildo veidas buvo išmargintas raudonų dėmių.
– Tik prisimink – šį kartą darysi, kaip liepiama. Nesitikėk, kad apginsiu tave, jei atitrūksi nuo vadelių su kitu jaunikiu!
Tėja vos tvardėsi.
– Niekas, pone, – tarė ji, – nepriverstų manęs taip pasielgti.
– Ponia, atvyko Panelė Vinslou ir ponaitis Vinslou, – paskelbė Mailsas.
Liokajaus akys blykstelėjo, kai pažiūrėjo į Ričardą. Jis būtų galėjęs prisiekti, kad žvilgsnis išdavė pašaipią užuojautą.
Taigi jis buvo teisus. Spąstai. Mailsas viską nutuokė. Jis nebūtų nustebęs, jei, Almerijai pakilus ir nužingsniavus pasveikinti lankytojų, iš elegantiško paauksuoto krėslo, kuriame sėdėjo, staiga būtų pasirodę pančiai.
Ričardas taip pat nevalingai atsistojo pasirodžius Tėjai Vinslou ir jos broliui. Tada iš nuostabos sumirksėjo ir susiraukė. Ar čia – Tėja? Apsivilkusi pilkai, nė skiautelės spalvoto audinio. Nei raukiniai, nei klostėti apsiuvai nepagyvino nuobodžios, praktiškos jos mantijos ir skrybėlaitės. Tėja labiau priminė guvernantę ar kompanionę nei turtingą paveldėtoją.
– Sveiki atvykę, mano brangieji, – pasveikino Almerija ir paėmusi Tėją už rankos pasilenkė pabučiuoti į skruostą. – Mieloji Dorotėja, užeik, sėskis. – Teta palydėjo ją prie krėslo nepaliaujamai meiliai tapšnodama delną. – Spėju, esi išvarginta kelionės. Paskambinti, kad patiektų arbatos?
Net jos skruostai atrodė papilkėję. Skausmas pervėrė Ričardą. Ar ji dar gedi Lalertono?
Sekundę jųdviejų žvilgsniai susidūrė, ir Ričardas nustėro, kad ji atrodė abejinga. Tėja neatpažino jo.
Bet ar jis būtų atpažinęs ją? Švelnios gelsvai rusvos garbanos, paslėptos po skrybėlaite, be abejo, nedingo. Akys turbūt pilkos kaip ir suknelė, bet jis prisiminė jas mėlynas. Prisiminė gyvą, išraiškingą veidą, o ne bejausmę kaukę užmerktomis akimis. Be to, dabar Tėja buvo lieknesnė.
Būtų praėjęs pro ją gatvėje, netaręs nė žodžio ir nesupratęs, kas ji tokia. Bet dabar, atidžiau įsižiūrėjęs, pažino – panašumas kaip vaškinės lėlės ir draugo.
Skausmas tik sustiprėjo. Ar sielvartas taip ją paveikė?
Tėja trūksmingai kvėptelėjo suvokusi, kad pas ledi Arnsvort svečiuojasi dar ir kitas džentelmenas.
Džentelmenas pakilo ir draugiškai nusišypsojo. Ji truputėlį kilstelėjo smakrą. Jis tikrai atrodė pažįstamas… aukštas, lieknas, tamsiai rudų plaukų, smulkios raukšlės veide… ne, negali būti…
– Neabejoju, kad abu prisimenate mano sūnėną poną Ričardą Bleikharstą.
Taip ir yra. Ričardas Bleikharstas. Ledi Arnsvort sūnėnas ir dar vienas krikštavaikis. Raišas Ričardas. Būdamas berniukas jis mėnesių mėnesius gydėsi Arnsvort rezidencijoje. Jodamas jis patyrė nelaimingą atsitikimą ir buvo neaišku, ar įstengs vaikščioti be ramentų.
– Bleikharstai. Nesitikėjau tave čia išvysti. – Pirmasis šaltu, kandžiu tonu prabilo Deividas.
Ričardas prisimerkė išgirdęs nedraugišką pasveikinimą.
– Aš – taip pat, Vinslou. Kaip laikaisi?
Deivido akys žibėjo, jis žengtelėjo į priekį ir paspaudė ištiestą ranką.
– Tavo paslaugoms, Bleikharstai. – Balse nebuvo justi nė lašo nuoširdumo.
Tėja jautė, kaip kaista skruostai. Dėl Dievo meilės! Nejau Deividas mano, kad Ričardas stovi turtų medžiotojų gretoje? Arba kelia jai bent menkiausią pavojų?
Ričardas atsigręžė į ją stengdamasis atrodyti abejingas.
Sunkiai rydama seiles Tėja linktelėjo.
– Aš… taip. Prisimenu poną Bleikharstą. Kaip gyvuojate, pone?
Tamsūs antakiai išsirietė. Jo akys. Tėja buvo užmiršusi, kokios jos išraiškingos. Neprisiminė, kad būtų buvęs toks aukštas. Ar veido bruožai tokie… tokie griežti.
Ričardas nulenkė galvą.
– Labai gerai, dėkoju, panele Vinslou. Džiaugiuosi vėl jus matydamas.
Panika sukaustė Tėjos kūną, kai jis prisiartinęs ištiesė ranką. Ketino pasisveikinti. Jis palies ją. O ji koridoriuje nusimovė pirštinaites…
Ričardas. Čia juk Ričardas… pažinojai jį dar visai berniuką… Tėja prisivertė nurimti. Bet Ričardas Bleikharstas – nebe berniukas. Aukštas, plačiapetis, nors eidamas dar šlubčiojo. Ričardas – vyras…
Tėja tyčia kilstelėjo smakrą. Ji pažinojo Ričardą, jis buvo jos draugas, juk nieko blogo, jei… Ji ryžosi nugalėti jaudulį, ištiesė ranką, ir tučtuojau ją įkalino švelnūs gniaužtai. Kvėpavimas pasidarė trūksmingas, kai į kiekvieną kūno ląstelę įsismelkė šiluma.
Jųdviejų žvilgsniai susitiko – Ričardas žiūrėjo įdėmiai, atrodė truputį apstulbęs. Tėja pernelyg gerai jautė ilgų jo pirštų jėgą. Jie truputėlį spustelėjo, tarsi būtų pažymėję savo ribas, o po akimirksnio paleido.
Netikėtai stojusi tyla, rodės, net gaudė nuo jaudulio, kai Tėja mėgino suvokti, kas nutiko.
Pirmoji sujudo ledi Arnsvort.
– Brangi Dorotėja, sėskis, – pasiūlė ji. – Kaip miela, kad Ričardas atėjo jūsų pasveikinti. Turbūt prabėgo keletas metų po paskutinio susitikimo.
– Aštuoneri… maždaug, – sėsdamasi Tėja delsė atsakyti.
Jis dalyvavo jos debiutančių pokylyje. Prieš aštuonerius metus, bet tada jo prisilietimas nedegino.
– Aišku, – tarė ledi Arnsvort ir pasisuko į sūnėną. – Ričardai, retkarčiais turbūt sutinki poną Vinslou?
– Pastaraisiais metais ne itin dažnai, – atsakė Ričardas sėsdamasis į savo vietą.
Tėja stengėsi