Blogoms mergaitėms viskas. Natalie Anderson
ir kiekviena ląstelė nekantraudama suspirgėjo. Pabudo geismas. Lena sujudėjo, raumenys prisipildė liepsnojančios jėgos. Suvirpėjusi ir užvaldyta svaiginančio nesutramdomo alkio ji dar tvirčiau suspaudė lūpas.
Užmiršo, kad už pasipūtimą ir gašlias spėliones ketino ištepti vyruko švarką aliejumi. Galvojo tik apie tai, kaip priglusti arčiau, tvirčiau, pajusti jo svorį. Įsisiautėjus aistroms, kurių nepajėgė suvaldyti, ji prigludo. Ir ėmė bučiuoti – išbadėjusi, laukinė, nesutramdoma.
Nutrūktgalviška.
Pirštai tvirtai gniaužė švarką, ji surietė kojų pirštus, papilvė įsitempė. Lena troško įsikibti į ką nors tikrai tvirto. O tikrai tvirtas dalykas rėmėsi į ją.
Nebūtų pajėgusi atsiplėšti, net ir labai norėdama: juos supančiojo aistros jėga, reikalaujanti dar didesnio intymumo. Dar alkanesnė, dar labiau įsiutusi. Ji užvaldė visus pojūčius. Prarijo. Nesivaldydami ir nevaržomi jie mėgavosi malonumo akimirkomis.
Lūpos susiliejo, liežuviai glostė vienas kitą, laižė ritmingai, giliai, šiurkščiai, nepaprastai aistringai. Jo rankos nuslydo per nugarą, apsivijo liemenį, paskui suėmė užpakaliuką, tvirčiau prispaudė merginos pilvą prie savo kūno.
Paskutinį kartą kūnišką pasitenkinimą ji patyrė neatmenamais laikais. Ir niekada nebuvo tokia įkaitusi po keleto įžūlių sakinių ir vos poros bučinių. Bet tai – ne šiaip bučiniai. Lena dejavo, nes nuo tokių aistringų bučinių protas, regis, visiškai aptemo.
Merginą užvaldė tokia aistra, kad ji nepajėgė atgniaužti pirštų, bet praskleidė jo švarką, kad galėtų prispausti stangrias geliančias krūtis prie plačios krūtinės. Patraukė stipriau, ir švarkas nusmuko nuo pečių, įkalino vyro rankas, ir šios buvo kaip tik ten, kur Lena troško: sugriebusios jos klubus, sulig kiekvienu liežuvio brūkštelėjimu spaudė vis stipriau.
Trinktelėjo durys. Pasigirdo daugiau garsų – vyriškų balsų.
Vaikinas ją kaipmat paleido. Lena atsitrenkė nugara į sieną – į šaltą, kietą tikrovę. Jis žengė priešais, užstojo savo kūnu, kad jos nebūtų matyti pro duris. Keista, kad ją gynė. Tačiau Lena nesustojo padėkoti. Juk tik ką į šipulius sudaužė savo reputaciją.
Protas šaukte šaukė, ir kūnas jam pakluso.
Mergina spruko.
Antras skyrius
Greičiau, greičiau, greičiau.
Lena žinojo, kaip sutrumpinti kelią nesuskaičiuojamais didžiulio komplekso koridoriais, todėl skuodė tiesiai į savo kabinetą, o pagriebusi rankinę moterų tualete atsidūrė net neįkvėpusi oro, kurio beveik ir neliko.
Pamačiusi savo atvaizdą veidrodyje tik aiktelėjo ir padėkojo visoms žvaigždėms, kad atlėkė čia niekieno nepastebėta. Išsiterliojusi lūpdažiu, susivėlusi, lūpos paburkusios. O akys… Vyzdžiai išsiplėtę ir juodi – lyg būtų beprotiškai susijaudinusi. Taip ir buvo… Aistra, hormonai sukilę iki aukščiausio lygio. Mergina troško skrieti su ta banga iki pat galo, o ne nukristi pusiaukelėje į rojų…
Tai idiotė.
Nusišveitė rankas, tačiau jos vis dar kvepėjo kūdikių aliejumi. Pakišo po šaltu vandeniu saują nosinaičių ir prispaudė prie lūpų. Šios nė kiek neatvėso. Ilgai svarstė, tepti lūpų dažais ar ne. Nusprendė pasidažyti. Be dažų atrodys dar keisčiau. Niekada tokia nesirodo darbe – juk reikia puoselėti įvaizdį: elegantiška, viską sugebanti, profesionali. Pabrinkimai nuo bučinių tuojau atslūgs, ar ne?
Ak, kvaiša, kvaiša, kvaiša.
Taip sunkiai dirbo, kad užsitarnautų čia pagarbą bei gerą reputaciją, ir viskas šuniui ant uodegos. Ir dėl ko?
Dėl gyvenimo bučinio. Na, žinoma. Tačiau bučinys nevertas darbo.
Nors širdis pašėlusiai spurda, o sprukti norisi tiesiog beprotiškai, ji privalo sugrįžti ir atlyginti nuostolius. Geriau anksčiau, nei vėliau. Lena perbraukė šukomis plaukus, užsimerkė ir suskaičiavo iki dešimties.
Sutvarkys porą likusių komandos marškinėlių ir imsis savo gyvenimo, tik ką pavirtusio penkiais sunkvežimiais šiukšlių. Ji greitai lankstė drabužius, juos tobulai išlygino, o galvoje klausimai sukosi greičiau nei pats baisiausias parko atrakcionas.
Kas? Kodėl? Ko jis čia atėjo? Ne tas sezono laikas, kai priimami naujokai, o jis buvo tarnybinėse patalpose… Tai kas jis?
Ir ką ji sau galvojo? Kaltas jis – ar ne? Įsiveržė į jos asmeninę erdvę, laidė įžūlius sąmojus – taip viskas ir sprogo. Jis pabučiavo ją. Ji – ta nekaltoji pusė… turbūt. Tačiau širdis žinojo tiesą, o kūnas paprasčiausiai reikalavo daugiau.
Setas, vos išgirdęs praveriamas duris, užsivilko švarką ir žengė į priekį. Vos atgaudamas kvapą, nieko nesuvokdamas, vedamas instinkto ryžosi kaip galėdamas ją ginti. Po akimirkos durys vėl užsitrenkė – niekas taip ir nepasirodė, – o mergina jau buvo dingusi. Greičiau už žaibą nuskriejo koridoriumi. Setas jos nesivijo, akimirksnį pastebėjo sukančią už kampo – ji tiksliai žinojo, kur sprukti. O jis – ne. Reikia susirasti Dioną. Jis tikrai žinos, kas tas liepsnosvaidis.
Oho.
Jis sukikeno ir atbula ranka persibraukė lūpas – patikrino. Žinoma, išsitepė raudonais lūpų dažais. Gerai patrynė, kad neliktų žymių, ir perbraukęs plaukus stipriai iškvėpė, kad bent kiek nusiramintų.
Lyg tai būtų įmanoma. Jis buvo taip sužeistas ir susijaudinęs, kad abejojo, ar galės paeiti. Tačiau eis. Vos tik atsigaus galva ir nuslops spaudimas. Prireikė kelių minučių, tuo labiau kad viskas, apie ką pavyko galvoti, buvo moteris kremine oda ir šviesiai žaliomis akimis – lyg pačios tikriausios katės. Paprasta, bet graži palaidinukė, aukštakulniai ir makiažas – ji turbūt čia dirba, gal atstovė spaudai. Juk tokia tviskanti. Tiesa, dabar jau nebe tokia švytinti… Jis gerokai pasidarbavo…
Ir kaip tokios mintys padės atgauti savitvardą? Setas save įveikė giliai kvėpuodamas ir nudrožė tiesiai į persirengimo kambarį.
– Tu čia, Dionai?
Setas sustojo vos įėjęs ir nustebęs sumirksėjo. Dionas stovėjo atokiau; visi juosėjo tik baltus rankšluosčius, kiti pozavo kampe. Tarp dviejų grupių stovėjo fotografas su fotoaparatu ir berdamas nurodymus spragsėjo.
– Sveikas, Setai, smagu, kad galėjai atvažiuoti.
Dionas ką tik tapo naujuoju stadiono viršininku. Jis buvo antrasis nuosavybės plėtros entuziastas, o naujasis sumanymas, Seto galva, kaip tik laiku dėl keleto priežasčių.
– Taip, dėkui, – nusišypsojo Setas ypatingai džiaugdamasis šiandieniniu vizitu. – Kas čia vyksta?
Dionas smalsiai į jį spoksojo.
– Kas nutiko tavo švarkui?
Setas išsigandęs pažvelgė žemyn ir pamatė, kad visi atvartai kažkuo nučiupinėti. Jis susiraukė, pridėjo pirštą prie dėmės ir pajuto, kokia ji lipni. Tada prisiminė: žaliaakė mergina buvo sugriebusi už švarko. Ir smarkiai suspaudė. Dabar jis puikiai supranta kodėl. Nusivalė į jį kažkuo išteptas rankas. Sukta kipšiukė. Jis nusijuokė ir numojo ranka.
– Ai, nežinau.
Švarką nusivilko su džiaugsmu: vis dar buvo beprotiškai karšta.
Dionas smalsiai stebėjo, bet Setas tik mostelėjo galva link sportininkų.
– Kas čia vyksta?
– Dar keletas nuotraukų kasmetiniam kalendoriui.
– Tikrai? – Setas šyptelėjo žiūrėdamas į vargšelius. Daugelis stovėjo sukryžiavę rankas ant blizgančių krūtinių. – Kuo jie tave