Taip, pone Dukaki. Sarah Morgan
į kabinetą mojuodama Harvardo diplomu. – Dukakis savo organizacijoje jau turi nepriekaištingai veikiančią reklamos agentūrą. Jam nereikia dar vienos ir nereikia mūsų darbuotojų. Jis tiesiog praris mus kaip…
– Ne! – Debė pašiurpusi iškėlė ranką. – Nepasakok man, kaip bus. Ir neminėk daugiau kraujasiurbių uodų – aš ką tik papusryčiavau.
– Tiesiog sakau…
– Na, nesakyk. O jei Deimonas Dukakis taip nori tavo tėvo verslo – tai juk komplimentas, ar ne? Tu manai, jog jis mus visus atleis? Kam pirkti kompaniją ir ją išardyti?
Nes nori valdžios.
Užuot likęs bejėgiu keleiviu kaip ji, Deimonas atsisėdo į vairuotojo vietą. Kol Polės tėvas gyveno perpus už save jaunesnio vyro gyvenimą, jo kompaniją grobė plėšrūnas. Nuo kurio gynėsi ji viena.
– Pralinksmėk, – Debė paplekšnojo Polei per petį. – Gal Deimonas Dukakis ne toks nuožmus, kaip kalbama. Juk niekada nebuvai su juo susitikusi.
O taip, buvo.
Jausdama, kaip veidas pamažu tampa rožinės spalvos, Polė uždarė kompiuterį.
Kartą juodu buvo susitikę vadovo kambaryje, tą dieną, kai ji ir dar viena mergaitė laikinai buvo pašalintos iš privilegijuotos internatinės mergaičių mokyklos, kurią lankė. Nelaimei, ta kita mergaitė buvo Deimono Dukakio sesuo, ir jis visą savo pyktį ir įžeidinėjimus nukreipė į Polę, gaujos vadeivą.
Vien prisiminus tą dieną jos kūnas ėmė drebėti kaip lapelis vėjyje.
Polė neturėjo jokių iliuzijų dėl ateities.
Deimonui Dukakiui ji – viso labo nelaimes nešanti mergina, kurios elgesys kelia vien rūpesčius.
Tad kai jis užsimos savo kirviu, jos galva lėks pirmoji.
Polė persibraukė ranka sprandą. Gal jai pasisiūlyti atsistatydinti su sąlyga, kad jis paliks visus kitus darbuotojus. Juk Dukakiui reikia aukos už jos tėvo elgesį, ar ne? Ji ir bus ta auka.
Debė pakėlė tuščią lėkštę.
– Tai su kuo tavo tėvas susitikinėja šįkart? Gal su ispane, su kuria susipažino salsos pamokose?
– Ne, aš… aš nežinau, – melas lengvai nuslydo Polės lūpomis. – Neklausiau. – Kone pametusi galvą iš įtampos ji pasiėmė mobilųjį telefoną ir įsimetė į suknelės kišenę. – Beprotiška, tiesa? Negaliu patikėti, kad Deimonas Dukakis netrukus įžengs čia ir pasiglemš viską, dėl ko dirbo mano tėvas, o šis kažkur viešbutyje…
– Kaip beždžionėlė mylisi su moterimi, kuri tikriausiai perpus už jį jaunesnė?
– Baik! Nenoriu galvoti apie tėvą, užsiiminėjantį seksu, ypač su mano amžiaus moterimi. – Ypač su ta moterimi.
– Jau turėtum būti prie to pripratusi. Kaip manai, ar tavo tėvas suvokia, kad spalvingas jo seksualinis gyvenimas atgrasino tave nuo santykių su vyrais?
– Neturiu laiko šiam pokalbiui. – Nusipurčiusi minčių apie tėvą, Polė kyštelėjo kojas į batus ir užsisegė juos. – Ar kava ir pyragaičiai jau posėdžių kambaryje?
– Viskas paruošta. Bet Deimonas Dukakis greičiausiai ės darbuotojus. Jis kaip didelis baltasis ryklys. – Norėdama atrodyti grėsmingiau, Debė rankomis pavaizdavo peleką ir paniūniavo melodiją iš Nasrų. – Jis slysta ramiais komercijos vandenimis prarydamas viską, kas pasitaiko kelyje. Jis – mitybos grandinės viršūnėje, o mes pačioje vandenyno gelmėje. Mes tik planktonas. Tikėkimės, jog esame per maži, kad taptume gardžiu užkandžiu.
Nepatenkinta palyginimu, Polė metė žvilgsnį į akvariumą, stovintį ant darbo stalo.
– Nuleisk balsą. Romeo ir Džiuljeta ima nerimauti. Jie slepiasi už jūržolių. – Polė trokšte troško prisijungti prie žuvų. Dar niekada gyvenime ji nieko taip nebijojo, kaip šio susitikimo. Kelias pastarąsias paras ji aukojo miegą stengdamasi sugalvoti, kaip išsaugoti darbuotojus. Dėl savo ateities ji nebeturėjo jokių iliuzijų, tačiau šie žmonės jai buvo kaip šeima, ir ji kausis iki mirties, kad juos apsaugotų.
Ant stalo suskambėjo telefonas ir Polė pakėlė ragelį taip entuziastingai, kaip pasmerktasis eina kartuvių link.
– Polė Princ… – Ji pažino besipinantį Maiklo Andersono, tėvo pavaduotojo ir agentūros kūrybos direktoriaus, balsą. Nors metas buvo ankstyvas, akivaizdu, kad jis jau gėrė. Maiklui paliepus į kabinetą atsinešti kompiuterį, Polė smarkiau suspaudė ragelį. Gyvatė. Tas vyras nieko nesukūrė visą praėjusį dešimtmetį. Tik išsiurbė agentūrą, o dabar išpūsta kaina pardavė savo akcijas Deimonui Dukakiui.
Polei sukilo pyktis. Jeigu jie nebūtų parsidavę, šią situaciją dar būtų galima suvaldyti.
Polė nutrenkė ragelį ir paėmė kompiuterį, nusiteikusi padaryt viską, ką galės, kovodama už darbuotojus.
– Sėkmės, – Debė pažvelgė į Polės pėdas. – Oho. Tie batai puikiai tinka spardyti užpakaliams. Be to, su jais atrodai aukšta.
– Tokia ir buvo mintis. – Pastarasis susitikimas su Deimonu Dukakiu privertė ją jaustis maža visomis prasmėmis. Jis buvo stipresnis tiek fiziškai, tiek emociškai. Daugiau tai nepasikartos. Šį kartą, Deimonui pažvelgus į ją, jų akys bus viename lygyje.
Eidama į konferencijų kambarį, Polė jautėsi lyg pakeliui į kankinimo kamerą. Nepadėjo nė tai, kad kas dvi sekundes kas nors vis iškišdavo galvą iš kabineto, linkėdamas jai sėkmės; kiekviena nervinga šypsena tik didino atsakomybę. Darbuotojai pasitikėjo ja, tačiau giliai širdyje Polė žinojo, kad neturi jokios įtakos ir nieko konkretaus, kas galėtų juos apginti. Tarsi eitų į kovą ginkluota plaukų džiovintuvu. Ji tik vylėsi, kad Maiklas Andersonas jos sukurtą pristatymą panaudos kovai už juos.
Posėdžių kambario durys buvo uždarytos ir Polė stabtelėjo įkvėpti oro, suirzusi dėl smarkaus savo jaudulio, kilusio ne dėl tarybos narių – jiems ji jautė tik panieką, – o dėl Deimono Dukakio. Ji iškvėpė, lėtai ir ilgai, sakydama sau, kad dešimt metų – ilgas laiko tarpas. Galbūt gandai laužti iš piršto. Gal jis tapo žmogiškesnis.
Polė bent jau vylėsi to.
Smarkiai pasibeldusi, mergina atidarė duris. Akimirką ji matė tik pasipūtusius veidus, tuščius kavos puodelius ir išpampusius nuo gausių pietų kūnus, apgaubtus tamsiais kostiumais.
Berniukų klubas.
Spausdama savo kompiuterį, Polė prisivertė žengti pirmyn. Kai durys už nugaros užsidarė, ji apžvelgė vyrus, su kuriais dirbo nuo aštuoniolikos metų. Nė vienas nežiūrėjo jai į akis.
Blogas ženklas, – niūriai pamanė Polė.
Keletas direktorių spoksojo į užrašus prieš save. Oras kabinete buvo net tirštas nuo įtampos ir laukimo. Jie priminė jai kraujo ištroškusią minią, kartais susirenkančią nelaimingų atsitikimų vietose. Kai kuriems nėra nieko labiau jaudinančio už stebėjimą žmogaus, patekusio į didžiulę bėdą. Polė pateko į didžiulę bėdą. Žinodama, kad kiekvienas čia sėdintis vyras yra milijonierius, ji jautė tik pasibjaurėjimą.
Jie priminė jai hienų būrį, pasiruošusį sutaršyti kažkieno kito auką.
Jie nė nesusimąstę pardavė jos tėvą.
Pardavė darbuotojus.
Polė taip pyko ant jų, kad ne išsyk pastebėjo vyrą, sėdintį stalo gale.
Perdėtai pasitikintis savimi Deimonas Dukakis sėdėjo jos tėvo kėdėje ir vadovavo susitikimui kaip užkariautojas savo įkaitams. Jis nekalbėjo ir nejudėjo, tačiau visas jo kūnas skleidė vyrišką agresiją.
Besidaužančia