Neapsirik dėl jos. Lori Foster
būtų baigęs sapnuoti erotinį sapną ir dabar nesijaustų toks sudirgęs. Niekaip neįstengė susiimti.
Sustojusi tarpduryje moteris dvejojo.
– Nuoširdžiai atsiprašau. Tai mano pirmasis namas, aš įsitempusi ir susijaudinusi, kai taip atsitinka, deja, pradedu dar ir… – Ji atsiprašomai trūktelėjo pečiais ir pridūrė: – Triukšmauti.
Toks jos sąžiningumas buvo ne tik netikėtas, bet ir savotiškai žavus. Zakas išspaudė šypseną.
– Suprantu.
Vis dėlto ji nesiryžo žengti į vidų.
– Nenoriu įsiveržti. Jeigu atneštum puodelius, galėtume pasėdėti verandoje. Išgersime kavos, paplepėsime ir išsiskirstysime. Rytas gražus, o mes visi jau nubudę, tiesa?
Puiku. Jeigu su naujaisiais kaimynais liks lauke, greičiau pavyks jais atsikratyti.
– Šauni mintis. Prisėsk, o aš atnešiu puodelius.
Staiga Zakas išgirdo, kaip Denė šuoliuoja laiptais žemyn. Atsigręžęs pamatė ore skrendančias jos pėdutes ir švelniai, bet griežtai paliepė:
– Lėčiau.
Mažylė sustojo ant priešpaskutinės laiptų pakopos.
– Atsiprašau, – atsainiai sumurmėjo ji ir pažvelgė į viešnią. – Labas.
Vinės veidą nušvietė šypsena, jos nuostabios akys sužibo, skruostai dar labiau nuraudo.
– Labutis! – pasisveikino moteris ir priklaupusi pridūrė: – Labai malonu su tavimi susipažinti. – Ji ištiesė ranką, Denė ją paspaudė. Zakas susižavėjęs jas stebėjo. – Nežinojau, kad turėsiu dar ir kaimynę. Nekilnojamojo turto agentas sakė, kad čia gyvena viengungis.
– Aš Denė. Mano mama mirusi, – pasakė mažylė. – Čia gyvename tik mudu su tėčiu.
Mažiausiai progai pasitaikius Denė išplepėdavo viską, kas šaudavo į galvą. Paprastai Zakas tam neprieštaraudavo, tačiau šį kartą susierzino.
Denės megztuko apačia buvo užsilenkusi, o džinsų kairioji klešnė įstrigusi medvilninėje puskojinėje. Zakas išlygino megztuką, pataisė džinsus ir susiraukęs pažvelgė į plaukus. Dievaži, dukrytė turėjo šviesius, švelnius tarsi kūdikio, tačiau sunkiai prižiūrimus plaukus.
Tada jis nukreipė žvilgsnį į Vinę ir pakeitė nuomonę. Denės plaukai nepaklusnūs, tačiau, regis, būna ir blogiau.
Supratusi, kad mažylė palietė skaudžią temą, Vinė švelniai pasakė:
– Dene, labai džiaugiuosi, kad turėsiu tokią kaimynę. – Tada atsargiai pažiūrėjo į Zaką. – Žinoma, ir tokį kaimyną.
Zakas nenorėjo palikti dukros nepažįstamo žmogaus draugijoje, todėl paėmė ją už rankos ir tarė:
– Vine, patogiai įsitaisyk, o mudu tuoj atnešime puodelius.
Moteris atsistojo. Zakas nesąmoningai nukreipė žvilgsnį į jos kojas. Užgniaužęs karščio bangą vėl pažvelgė jai į veidą. „Ji ištekėjusi,“ – susigėdęs pagalvojo ir liovėsi akimis ryti kaimynę.
Užuot susierzinusi dėl įdėmaus, intymaus žvilgsnio, Vinė nusišypsojo.
– Gera mintis, – sučiulbėjo. Tada pasuko į verandą demonstruodama stiprias, dailias kojas ir standų užpakaliuką. Durys su tinkleliu užsidarė.
Denė dėbtelėjo į tėvą, tačiau jis papurtė galvą, kad patylėtų. Kai juodu įėjo į virtuvę, pasodino ją prieš save į kėdę ir apsiavė batus. Tada paklausė:
– Sulčių?
– Obuolių, – patikslino Denė. Maskatuodama kojomis pakreipė galvą. – Ji nėra už tave aukštesnė.
– Taip, ji žemesnė, – atsakė Zakas ir ištraukė iš po kriauklės padėklą. Ant jo pastatė tris puodelius, stiklinę obuolių sulčių ir dubenėlį košės Denei. – Tačiau atrodome vienodo ūgio. Mat kaimynė avi storapadžius batus, o aš basas.
Denė pasimuistė.
– Noriu susirišti plaukus kaip ji.
Jis nusišypsojo. Galbūt visai neblogai, jei kaimynystėje gyvens moteris, net jei ji – milžinė su spiraliniais plaukais. Eloiza, Denės auklė, buvo labai maloni, švelni ir rūpestinga. Tačiau ji tiko Zakui į močiutes, be to, avėjo guminėmis šlepetėmis. Vargu ar žilaplaukė gali įkvėpti mažą mergaitę.
Zakas bendravo tik su Miku ir Džošu. Nors pastarasis ir turėjo supratimą apie subrendusias moteris, beveik nieko nenutuokė apie keturmetes mergaites. Denė kartais bendraudavo su Miko žmona Delaila. Jos puikiai sutarė, todėl Zakas nusprendė, kad Denei trūksta moteriškos draugijos.
Dukters labui jis nusprendė susirasti žmoną. Tačiau užduotis pasirodė sunkesnė, nei tikėjosi: juk negalėjo skirti daug laiko paieškoms.
O laisvalaikiu tinkamos kandidatės rasti nepavyko. Žmona turi būti šeimyniška, tvarkinga, miela ir privalo suprasti, kad jam svarbiausia duktė. Taškas.
– Tai ir suriškime plaukus, – pasiūlė Zakas bandydamas nukreipti mintis. Dideliais šiurkščiais pirštais perbraukė švelnius Denės plaukus. – Gal atnešk plaukų šepetį ir kaspinėlį į verandą?
– Gerai, – atsakė ji ir išskuodė iš kambario. Jo duktė mieliau bėgiodavo, nei vaikščiodavo. Verčiau kalbėdavo ir juokdavosi, nei tylėdavo. Nuolat kovodavo su miegu, kol pati būdavo nuovargio nugalėta. Mažylė tryško energija, o jos vaizduotė dažnai priblokšdavo tėvą.
Ji buvo visas jo gyvenimas.
Kai Zakas atidarė duris, Vinė ir Konanas vėl pykosi. Jis sustojo it įbestas. Moteris pirštu baksnojo griozdui į krūtinę ir grasino nužudyti.
Konanas nekreipė dėmesio į jos griežtą toną.
– Cha! – prunkštelėjo jis ir skaudžiai sugnybo jai ausį.
Zakas išsižiojo iš nuostabos.
Nespėjo net aiktelėti, kai Vinė užsiplieskė kaip degtukas ir susiėmusi už ausies suriko:
– Skauda!
– Man irgi skauda, atrodo, pirštu gręži skyles krūtinėje, – burbtelėjo milžinas.
– Chuliganas. – Vinė palinko prie Konano ir jų nosys susilietė. Tada tyčia dar kartą jam bakstelėjo. – Neapsimetinėk, kad ką nors jauti per akmeninį sluoksnį.
Konanas pasikasė krūtinę, išsižiojo norėdamas kažką pasakyti, tada pastebėjo Zaką ir susiraukė.
– Apsijuokei prieš naujuosius kaimynus, Vinona.
Įstrigęs tarpduryje Zakas tiesiog spoksojo. Šeimos bėdos? Jis tikrai nenorėjo į tai veltis.
Vinė atskubėjo prie jo ir perėmė padėklą.
– Nekreipk dėmesio į Konaną, – pasakė. – Jis chuliganas.
Konanas persibraukė abiem rankomis šviesius plaukus ir suniurzgė. Jo akys paraudo, o veidas pamėlo.
– Vinona, prisiekiu, aš…
Jis siektelėjo jos, bet Zakas, nespėjęs net susivokti, įsiterpė tarp jųdviejų. Padėklas kryptelėjo ir vos neišslydo Vinonai iš rankų.
– Paklausykite, – tarė Zakas neužtikrintas, ar Vinei iš viso reikia jo pagalbos. – Tai ne mano reikalas, bet…
Vinė nemandagiai jį apėjo.
– Ką padarysi? – paerzino Konaną. – Ką dar gali padaryti?
Konanas vėl jos siektelėjo, tad Zakas jį sugriebė.
– Užteks!