Milijono vertas laimikis. Susan Mallery
miegamojo, o po minutės Julija išgirdo trinktelint lauko duris.
Mergina susmuko ant grindų.
Apsirengė žaibiškai, – dingtelėjo mintis, o krūtinę užtvindė skausmas. – Viskas baigta.
Juliją purtė drebulys, ji nesėkmingai stengėsi tramdyti ašaras. Troško, kad vaikinas maldautų atleidimo, nors tai ir nebūtų nieko pakeitę. Spėliojo, ar praėjusi naktis Rajenui reiškė tiek pat, kiek ir jai.
Akivaizdu, kad ne.
Julija išsirinko pačius siauriausius džinsus – bus sunku kvėpuoti, o tai nukreips mintis nuo slogių ryto įvykių. Griežtai save subarusi mergina iššveitė vonią, išskalbė paklodę, pakeitė patalynę. Nepadėjo. Pagaliau susiruošusi pas seseris pakeliui užsuko į kavinę ir nusipirko beveik kibirą latte [Itališka švelni stipriai balinta kava, ruošiama iš espreso ir garais pakaitinto lengvai suplakto pieno (vert.).]. Džinsai nepadėjo, tai gal pavyks nusiskandinti kavoje?
Buvo jau beveik priešpiečių metas, kai Julija sustojo prie namo, kuriame prabėgo vaikystė. Vilou meilės ir priežiūros dėka pievutė prie namo vešliai žaliavo, akis glostė daugybė įvairiaspalvių gėlių. Sesučių automobiliai jau stovėjo prie vartų, tad ir ji nieko nelaukdama įžengė į vidų.
– Sveikos, mergaitės, – įėjusi į saulės nutviekstą kambarį ištarė Julija.
Vilou buvo patogiai įsitaisiusi fotelyje, o Marina sėdėjo ant sofos kampučio. Abi džiugiai nusišypsojo.
– Labas, – atsistojusi apkabino seserį Vilou. – Ar pasiutai? Kas išgers tiek kavos? Nė pusės neišgėrusi pakratysi kojas.
– Kaip tik to ir trokštu, – Julija pasistengė išspausti šypseną. Vilou nereikia žinoti, kad ji nejuokauja.
Priėjusi Marina spustelėjo ranką.
– Sveika. Kaip sekasi?
– Puikiai. Mama ligoninėje?
– Aha, – atsisėdusi atgal į savo vietą sesuo supureno gulinčią ant sofos pagalvėlę. – Atpigintų skiepų diena.
– Buvau visai pamiršusi, – Julija klestelėjo šalia Marinos. Vieną šeštadienį per mėnesį mamos darbdavys, daktaras Grinbergas, aukojo žmonėms, norintiems pasiskiepyti lengvatinėmis sąlygomis. Ši idėja, aišku, buvo šovusi nenuilstančiai pasaulio gelbėtojai Naomei. Julija jau seniai bandė mamą įtikinti, kad gelbėjimo operaciją ji turėtų pradėti nuo savęs.
– Na ir kokia gi tolesnė mūsų programa?
Vilou ir Marina susižvalgė. Julija staiga įsitempė.
– Kas atsitiko?
Vilou atsiduso.
– Kalbėjomės apie tėvelį.
Puiku. Iki pilnos laimės jai šito ir tetrūko.
– Jau praėjo keli mėnesiai, – paskubom išbėrė Marina. – Jis gali pasirodyti bet kurią minutę.
– Esu iki ašarų sujaudinta, – paniurusi sumurmėjo Julija.
– Julija, būk gera, nereikia, – Vilou krestelėjo ilgus šviesius plaukus. – Taip nesąžininga – tu nesuteiki jam progos pasitaisyti.
– Atleisk, bet aš niekada nepajėgsiu suprasti žmogaus, vis paliekančio savo šeimą. Taip pat ir moters, leidžiančios jam tai daryti.
– Nekalbėk taip, juk mama jį myli, – Marinos lūpos suvirpėjo.
Julija neturėjo nuotaikos vėl veltis į ginčą, per tiek metų jau spėjusį įgristi iki gyvo kaulo.
– Brangioji, prašau, nepradėk vėl taukšti apie likimą. Tėvas mūsų gyvenime pasirodo kaip jaunas mėnulis, žavingai nusišypso ir vėl išnyksta. Stačia galva neria į naują nuotykį, o mums belieka tik paskubomis numesto apsilankymo prisiminimai.
Visa Julijos vaikystė buvo suskirstyta į netikėtus tėvo apsilankymus, dingimus ir neišvengiamas motinos ašarų ir nevykusių bandymų nuslėpti skausmą savaites. Jos seserys dar ilgai prisimindavo apgailėtinai trumpo susitikimo džiaugsmą, tik vienai Julijai neišdildomai įstrigo po euforijos atslenkanti ir ilgus mėnesius besitęsianti kančia. Kiekviena Džeko Nelsono viešnagė praūždavo lyg uraganas – triukšmingai, liepsningai ir pakiliai. Nepamirštamas, jaudinantis spektaklis. Pasibaigus linksmybėms kažkas turėdavo viską sutvarkyti. Dažniausiai ši laimė tekdavo Julijai.
Mergina gurkštelėjo kavos. Gėrimo poveikis nebuvo toks, kokio ji tikėjosi – jautėsi budri, nuovargis išgaravo ir niekas nebetrukdys pažvalėjusioms smegenims be saiko kapstytis po gėdingą praeitos nakties nuotykį.
– Visi vyrai – šunsnukiai, – prakošė sukandusi dantis.
– Juk ne visi tokie kaip Garetas, – liūdnai ištarė Vilou, žiūrėdama į seserį didelėmis mėlynomis akimis.
Julija atsiduso. Buvusi meilė. Iki šios dienos ji galvojo, kad romantiškuose santykiuose žemiau nupulti neįmanoma, bet lyginant Garetą su Todu-Rajenu, pirmasis atrodė kaip princas ant balto žirgo.
– Kadangi jau prakalbome apie dvikojus šliužus, papasakosiu jums apie vakarykštį pasimatymą su Todu, – pavargusiu balsu tarė Julija.
– Ką?! – Marina sugriebė pagalvėlę ir sviedė į seserį. – Ir tu iki šiol tylėjai?
– Aš dar nespėjau nė kojų apšilti.
Vilou išvertė akutes.
– Ir kvailys suprastų, kad tokią žinią būtina paskelbti dar neperžengus slenksčio, – ji slystelėjo ant kėdės kraštelio ir išsišiepė. – Dabar iš lėto, neskubėdama, klok viską nuo pat pradžių. Norime žinoti visas smulkmenas. Koks jis? Nuostabus? Žavingas? Turbūt labai turtingas?
Kadaise Julija būtų prunkštelėjusi: jos sesutė turtuoliu laikė kiekvieną vaikiną, kuris, pakvietęs ją į kavinę, sugebėdavo pats už save susimokėti. Vilou tiesiog traukte traukė visokio plauko švaistūnus, iki ausų prasiskolinusius bedarbius ir net lygtinai paleistus kalinius.
– Jis…
Važiuodama Julija bandė suregzti linksmą pasakėlę, kad valgydamos priešpiečius visos trys galėtų smagiai pasijuokti. Koks malonumas nuolat skųstis dėl savo nesėkmių ir nelaimingos meilės? Bet dabar visas taip kruopščiai repetuotas tekstas išgaravo – ji negalėjo prisiminti nė vieno sakinio. Ir staiga Julija apsižliumbė, tuo apstulbindama ne tik seseris, bet ir save.
– Julija?!
Vilou su Marina akimirksniu atsidūrė prie raudančios sesers. Viena stipriai ją apkabino, kita pritūpė priešais. Kava atsargiai buvo paimta Julijai iš rankų ir pastatyta ant stalelio. Nuo glėbesčiavimo jai skaudėjo krūtinę. O gal skausmas jau anksčiau ten tūnojo?
Julija pasijuto mylima ir lepinama. Žinojimas, kad sunkią akimirką seserys visada bus šalia, teikė nusiraminimą ir paguodą. Nuo mažens mergaitės viena kitą palaikė, tik paprastai Julija būdavo guodėjos vaidmenyje.
Ji pamažu aprimo, nusibraukė ašaras ir nurijusi seiles pradėjo:
– Jis tikrai nepanašus į Kvazimodą [Viktoro Hugo romano Paryžiaus katedra personažas, labai negražus, kuprotas, bet geraširdis varpininkas (vert.).], – jos balsas vėl sudrebėjo. – Tas vyras nuostabus, žavingas ir labai seksualus. Mes plepėjome, kvatojomės, šokome…
Ne, praėjusios nakties nuotykių geriau neminėti. Aišku, kada nors papasakos viską, bet dabar nedrįsta net sau prisipažinti, kokia ji nepataisoma kvailė.
Po išsiskyrimo su Garetu Julija buvo atsargi – nesiveldavo į jokius santykius su vyrais. Apie intymius nebuvo nė kalbos. O dabar tas paršas Rajenas… geriau jau būtų stojusi į vienuolyną.
– Tai