Nuožmusis Kalebas Vaildas. Sandra Marton
pažvelgė į jį, nusišluostė rankas į kelnes ir pažvelgė į moterį. Ji buvo dar labiau išblyškusi nei prieš kelias akimirkas.
– Ei, – prabilo jis švelniai.
Jos žvilgsnis nušoko prie jo.
– Viskas gerai, – tarė jis.
Kalebas matė, kaip įsitempia jos gerklė ryjant seiles.
– Jis… jis sekiojo mane visą vakarą.
Šie žodžiai tebuvo kimus šnabždesys. Mergina ėmė drebėti. Kalebas tyliai nusikeikė, nusivilko švarką ir ištiesė jai.
– Užsimesk.
– Mėginau juo atsikratyti, bet jis nepaliko manęs ramybėje. – Ji suvirpėjo ir vėl pažvelgė į Kalebą. – O tada jis… jis griebė mane. Ir… ir įstūmė čia. Ir… ir…
Kalebas žengė į priekį ir įsupo ją į švarką. Ji krūptelėjo pajutusi jo rankas.
– Ramiai, – tarė jis švelniai, lyg ji būtų viena iš jo kumelių, kurias jaukindavo būdamas vaikas, kai dirbo rančoje El Suenjuje.
Atsargiai užmetė švarką jai ant pečių. Jis dengė ją nuo kaklo iki kelių.
– Na, – tarė jis. – Kišk rankas į rankoves.
Ji pakluso. Tada dar atsargiau, stengdamasis neprisiliesti prie jos, užsegė sagas.
Mergina virpėjo, bet leido jam tai padaryti.
Užpuolikas suvaitojo.
Kalebas pažvelgė žemyn į jį. Iš sulūžusios nosies plūdo kraujas. Viena akis ištino tiek, kad nebeatsimerkė.
To negana, – šaltai pamanė Kalebas.
Mergina, regis, tai pajuto. Ji palietė jam ranką.
– Prašau, gali mane iš čia išvesti?
– Ar paskambinti į policiją?
Ji papurtė galvą.
– Ne. Viešumas… ir… jis ne… ne… jam nepavyko… padaryti daugiau, nei mane paliesti. Tu pasirodei jam nespėjus… – Ji giliai įkvėpė. – Tik noriu namo.
Kalebas linktelėjo. Puiki mintis, kol neprisiminė, kad teks brautis pro minią.
– Ar yra koks galinis išėjimas?
– Taip. Tos durys, už tavęs… per jas pristatomos prekės.
Tūždamas durų nebuvo pastebėjęs, bet pamatė jas dabar.
– Apglėbsiu tave per pečius, – tarė jis. – Kad jaustumeisi saugiau. Gerai?
Mergina pažvelgė į Kalebą. Tušas nubėgęs, lūpos drebėjo, bet jis vis tiek manė, kad niekada gyvenime nėra matęs gražesnės moters.
– Gerai? – pakartojo jis.
– Taip.
Kalebas apglėbė ją ranka. Ji įsitempė, bet nemėgino išsilaisvinti. Jie priėjo prie durų ir atidarė jas.
Gatvė buvo tamsi ir tuščia. Dirbdamas agentūroje į tokias gatves patekdavo pakankamai dažnai, kad pajustų, kaip atgyja pojūčiai.
– Būk šalia, – pratarė jis švelniai.
Durys užsidarė ir ji prisispaudė prie jo. Atrodė tokia trapi, kone dūžtanti.
Kalebas troško grįžti į klubą ir dar sykį trenkti kumščiu į veidą vyrui, kuris ją nuskriaudė.
Bet negali.
Jai jo reikia.
O jam reikia automobilio. Puikiai tiktų taksi, bet panašu, kad čia jo laukti reikėtų ilgokai.
Jie paėjėjo iki kampo. Kalebas išsitraukė mobilųjį telefoną ir spustelėjo mygtuką norėdamas paskambinti automobilių nuomos kompanijai, kuria naudojosi būdamas Niujorke. Jam pasisekė. Vienas iš jų limuzinų ką tik išleido kažką vos už kelių kvartalų.
Kol juodu laukė, jis laikė ją prispaudęs. Vos po kelių minučių prie šaligatvio sustojo ilgas juodas automobilis. Išlipęs vairuotojas atidarė užpakalines dureles.
Mergina atsisuko į Kalebą.
– Ačiū.
Jis nusišypsojo.
– Prašau.
– Nė nežinau tavo vardo.
Jis jau norėjo pasakyti, kad anksčiau jai prisistatė, bet akivaizdu, kad to įvykio ji neprisiminė. Be to, ir jis juo nesididžiavo.
– Kalebas, – tarė jis. – O tu?..
– Seidžė.
Šis vardas jai tiko. Šalavijai1 rančoje augo nevaržomai. Jie stiprūs, ištvermingi. Ir gražūs. Kaip ir ji. Kodėl anksčiau laikė ją tik dailia? Net ir dabar, tušui nubėgus po akimis, ji buvo miela.
– Na, – tarė ji vėl. – Ačiū už… – Nutilo. Veidas nuraudo. – Ak.
– Kas yra?
– Kiek kainuos parvažiuoti? – Ji paplekšnojo per mažulytę piniginę ant rankos, kurią jis palaikė apyranke. – Pinigus ir raktus nešiojuosi su savimi. Niekas nepasitiki spintelėmis, tad, supranti, turiu pinigų, bet nemanau, kad jų užteks sumokėti už…
– Kodėl manai, kad leisčiau tau mokėti?
– Ne. Turiu omenyje, negalėčiau leisti…
– Šiaip ar taip ruošiausi kviestis automobilį, – tarė jis, meluodamas pro sukąstus dantis. – Palydėti tave namo bus tik šioks toks nukrypimas nuo kurso.
– Palydėti mane?.. – Ji papurtė galvą. – Nori pasakyti, važiuosi su manimi?
Kalebas linktelėjo.
– O, ne, – tarė ji paskubomis. – Tikrai, tai…
– Taip, – tarė jis švelniai, bet ryžtingai. – Paleisiu tave prie durų, įsitikinsiu, kad saugiai patekai vidun, tada išvažiuosiu.
Ji ėmė kramsnoti lūpą. Kalebas įtarė, ką ji mąsto. Ar ir jis pavirs baisiausiu jos košmaru?
– Skauto garbės žodis, – tarė jis ir ranka parodė garbingąjį skauto gestą, nes nesugalvojo nieko rimtesnio, kas įtikintų ją, jog jo ketinimai garbingi.
Be to, geriau juokauti, nei pasiduoti tam viduje kunkuliuojančiam pykčiui.
Galiausiai Seidžė linktelėjo.
– Ačiū dar kartą. – Ji pasisuko ir ėmė lipti į limuziną. Paskutinę sekundę apsisuko ir tarė: – Turėčiau pasakyti… Gyvenu Brukline.
Iš to, kaip ji tai pasakė, atrodė, kad kalba apie Mongoliją.
– Gerai, – tarė jis kiek galėdamas ramiau. – Aš pasiskiepijęs.
Kelias sekundes Seidžė į jį spoksojo. Paskui nusijuokė. Drebančiu balsu, bet visgi buvo gera tai išgirsti.
– Tu mielas vyrukas, – švelniai tarė ji.
Jis? Mielas? Kalebas Vaildas, buvęs šnipas? Kalebas Vaildas, advokatas? Jį vadino protingu, net genialiu. Drąsiu. Velnias, net nuožmiu…
– Ačiū, – nuoširdžiai tarė jis.
– Nėra už ką.
Jie nusišypsojo vienas kitam. Seidžė atsikrenkštė.
– Nenoriu… nenoriu galvoti, kas būtų nutikę, jei tu…
– Tai negalvok, – greitosiomis pertraukė jis. – Pamirškime ir