Gundanti belaisvė. Elisabeth Hobbes
Pasivertusi ant šono, ji prisitraukė kelius prie krūtinės ir tyliai sudejavusi apsikabino juos rankomis.
– Ar jums šalta, miledi? – maloniai paklausė vaikinukas.
Elaina papurtė galvą, bet skrandis vėl šoktelėjo, kūną išpylė šaltas prakaitas. Prieš akis iškilo du kovojantys vyrai. Ar šis berniukas ir yra jos gelbėtojas? Kažkaip neatrodė įtikima.
Kareivukas iškišo galvą pro užuolaidas.
– Pabudo, – riktelėjo jis.
Vežimaitis truktelėjo ir sustojo. Vaikinukas iššoko iš vežimo, palikdamas Elainą vieną. Po kelių minučių pro užuolaidos kraštus kyštelėjo žila galva ir trumpu linktelėjimu parodė jai lipti laukan.
Drebančiomis kojomis Elaina išsiropštė iš vežimo ir pamatė laukiant tris vyrus. Du vilkėjo šiurkščiomis rudomis tunikomis ir odiniais apsiaustais: vaikinukas, kuris tebelaikė kardą, ir vyresnis, bent penkiasdešimties, vyras su į ją nukreiptu arbaletu. Trečiasis vyras buvo apsirengęs juodos odos milinę. Ginklo neturėjo, bet stovėjo tvirtai į žemę įrėmęs išskėstas kojas, sunėręs rankas. Tamsiai rudi plaukai išsitaršiusiomis garbanomis krito aplink veidą, jų galiukai siekė milinės apykaklę.
– Ledi Elaina, buvau bepradedąs baimintis, kad nebepabusite!
Jo balsas buvo gilus ir stebėtinai rafinuotas. Kai žydros akys įsmigo jai į akis, jos kūną tarytum žaibas persmelkė reginys. Šis vyras atplėšė nuo jos Dikoną!
– Kuriam laikui čia sustosime, – kalbėjo jis. – Reikia pagirdyti arklius. – Pasirausęs prie vežimo pririštoje pintinėje, vyras ištraukė kepaliuką duonos ir atkišo gabalą jai. – Suvalgykite, pasijusite geriau. Likite, kur esate, ir nesijudinkite.
Vyresnysis sargybinis prasibrovė pro Elainą į vežimą, iškėlė kibirą ir išsipūtusį maišą, kurį perdavė jaunesniajam.
– Nupešk vištą, – paliepė.
Nuėjęs prie upeliuko, sargybinis praskalavo kibirą. Vaikinukas nervingai paspoksojo į Elainą, tada išsitraukė iš maišo liesą paukštį ir ėmėsi pešti.
Elaina prisėdo ant vežimaičio laiptelio ir, vis dairydamasi aplinkui, ėmė kramsnoti duoną. Jie buvo taip giliai miške, kad pro lapiją vos skverbėsi saulė, tačiau mažumėlę pravažinėtame kelyje. Saulė jau buvo žemai, tad mergina spėjo, kad jie bus keliavę valandą ar dvi. Galbūt jie vis dar Livinghamo žemėse. Gal jai pavyktų pasislėpti ir likti nesurastai? Tada galėtų rasti kelią namo ar bent jau sulaukti pagalbos. Juk kas nors jau turėjo jos pasigesti? O gal Dikonas taip greitai nepasirodys, kad duotų bendrams daugiau laiko pasprukti?
Baigusi duoną Elaina atsistojo. Išsitiesė, išlenkė nugarą ir užvertė galvą. Akies kampučiu matė, kad jaunasis sargybinis nustojo dirbęs ir ėmė žiūrėti į ją. Elaina kilstelėjo rankas prie galvos, tarytum staiga būtų stipriai susvaigusi, ir tyliai šūktelėjusi tūptelėjo, tarsi jai būtų pakirtę kojas. Jei ji atrodys silpna ir bejėgė, galbūt planas ir išdegs. Vaikinukas numetė paukštį, sunerimęs puolė artyn ir sučiupo ją nespėjus paliesti žemės. Tada padėjo jai vėl atsisėsti.
Elaina santūriai nuleido akis ir droviai šypsodamasi sukuždėjo:
– Prašyčiau, sere… – geras bandymas, – galvojo pati sau, – man reikia… mmm… man reikia į mišką…
Vaikinukas sutriko, suraukė kaktą, paskui supratęs, ką turi galvoje Elaina, tirštai nuraudo. Žvilgtelėjo į vyresnįjį sargybinį, kuris sėmė iš upelio vandenį. Vyras juodais drabužiais stovėjo prie arklių, palinkęs prie pergamento ir atsukęs jiems visiems nugarą. Vaikinukas linktelėjo krūmų pusėn. Elaina patraukė ta kryptimi, bet, jos liūdesiui, kareivėlis traukė iš paskos smarkiai neatsilikdamas.
Iš paskutiniųjų nutaisiusi nekaltą šypseną, ji atsisuko.
– Ak, dėkoju, bet nereikia su manimi eiti. Nebenualpsiu. Nenoriu, kad gautum pylos, jei nespėsi laiku atlikti savo darbo.
Vaikinukas atsigręžė atgal, kur gulėjo pusiau nupešta višta, jo veidą užliejo palengvėjimas.
– Tik greitai, – tarstelėjo jis.
Mažumėlę svyruodama, kad būtų įtikinamiau, Elaina įlindo į krūmus, parklupo ir pamažėle nuropojo. Judėjo kiek galėdama tyliau, vylėsi, kaip tik ta kryptimi, iš kur jie atvažiavo, nepaleisdama iš akių keliuko. Kiekviena akimirka galėjo lemti, ar ji išsilaisvins, ar bus vėl sugauta. Jei tik pasiektų kaimą, galbūt būtų saugi.
Elaina prišliaužė prie miško krašto ir pasileido bėgti keliu. Pasiekus vingį, jai staiga toptelėjo mintis. Kliūvančiais pirštais ji nusisegė pakabutį. Akimirksnį dvejojo, gniauždama rankoje motinos atminimą, bet pakabutis taip krito į akis, kad bet kas, jos ieškantis, jį pamatytų ir susigaudytų, kurlink ji nubėgo. Ji atsargiai užkabino jį ant žemos šakelės. Sidabras blizgėjo saulėje; tokio negali nepastebėti.
Ji vėl pasuko prie krūmynų, kurie vedė į miško gilumą, tačiau suabejojo. Galbūt bus geriau likti kelyje. Priedanga nekokia, bet kelionė eisis greičiau, o jei pasiseks, grobikams nešaus į galvą, kad ji galėjo išklysti iš miško.
– Nepatarčiau eiti į girią, miledi. Kas žino, kokie žvėrys ar banditai ten slapstosi?
Išgirdusi balsą, Elaina iš netikėtumo cyptelėjo ir atsisuko. Vyras juodais drabužiais rymojo palei medį sunertomis ant krūtinės rankomis. Pakreipęs galvą šyptelėjo.
– Pagirtinos pastangos, miledi. Palikote man įspūdį, – pasakė jis, – bet turiu paklusti įsakymams ir negaliu leisti jums pabėgti.
Elaina puolė į mišką nežiūrėdama, kokion pusėn, žinodama tik tiek, kad žūtbūt reikia pasprukti. Šakos ir spygliai draskė suknelę ir rankas. Tuščiu skrandžiu ir perštinčia gerkle darėsi vis sunkiau įtraukti oro. Jėgos seko, bet ji vis tiek stūmėsi tolyn. Jos persekiotojas lipo jai ant kulnų, bėgo tarsi pasimėgaudamas, tačiau sulig kiekvienu žingsniu juodu skiriantis atstumas mažėjo.
Medžiai praretėjo, ir Elaina atsidūrė proskynoje. Ji karštligiškai apsidairė bet ko, ką galėtų panaudoti kaip ginklą. Akys aptiko nulūžusią šaką, viena ranka mergina pagriebė ją, kitoje sugniaužė saują žemių ir lapų. Vyrui išlindus pro medžius, ji atkišo šaką nelyginant kardą.
– Nesiartinkit! – riktelėjo.
Vyras atmetė galvą ir nusikvatojo giliu balsu, tarytum jam išties būtų buvę juokinga.
– Ką gi jūs su ja padarysite, miledi? Įvarysite man rakštį?
– Aš nejuokauju, – sušnypštė Elaina, valios pastangomis išlaikydama tvirtą balsą. – Aš šauksiu!
– Šūkaukit iki valiai, ledi Elaina. Jus išgirsti gali tik mano vyrai, o tai jums neišeitų į naudą.
Jis žingtelėjo jos link, ir Elaina dūrė jam šaka. Vyras atšoko atgal, tada netikėtai puolė ir numušė šaką į šoną. Elaina pažėrė jam į akis saują žemių ir, kai šis instinktyviai prisidengė, vėl pasileido bėgti.
Vyras atsitokėjo jai nespėjus pasiekti kito proskynos galo. Pačiupęs šaką, jis sviedė ją į Elainą. Šaka pakirto kojas per kelius, kojos susipynė sijonuose, ir išskėtusi rankų pirštus ji tėškėsi ant žemės. Nespėjus atsistoti, vyras užvirto ant jos. Apvertė ją ant nugaros, keliu prispaudė pilvą. Mergina draskėsi, norėdama ištrūkti, aklai mėgino nagais išakėti jam veidą, pešė aplink veidą išsiplaiksčiusius tamsius plaukus ir vadino jį visais bjauriausiais žodžiais, kokius tik pajėgė prisiminti.
Jos užpuoliko veide, susidūrus su tokiu ugningu pasipriešinimu, atsispindėjo nuostaba. Vienu mikliu judesiu jis ją apžergė, šlaunimis tvirtai suspaudė per liemenį. Nesiskubindamas vyras kyštelėjo