Nemalonumai dėl Mako. Jill Shalvis
kietai sučiauptos. Akys brangaus viskio spalvos. Kaip du stikliukai, kupini karščio ir nepasitenkinimo. Ir tokios pat spalvos plaukai, krentantys ant per kaktą perjuosto žydro raiščio. Pridėjus nepatenkintą veidą, daugiau nei truputį pavojingas.
Teilorei per nugarą perbėgo nederamas šiurpuliukas. Ne pats geriausias laikas prisiminti, kad, nors prisiekė likti vieniša, neprisiekė laikytis celibato. Teilorė mėgo gražius, gerai padarytus daiktus, o šis vyras – aukštas ir susiraukęs – buvo gražus ir gerai sudėtas, tobulas vyriškumo pavyzdys, kuris jos kūne pažadino hormonus ir nervų galūnėles.
Tik Teilorės netraukė maištininkai, o šis vyras aiškiai užsispyręs.
Taigi, Teilorė paliepė sau tą patį, ką sakydavo per aukcionus, kai pamatydavo nuostabų baldą, kurį trokšdavo turėti, bet negalėdavo įpirkti… Eiti šalin. Tiesiog pasitraukti. Kartodama sau šią mantrą, Teilorė paskutinį kartą žvilgtelėjo į vyriškį ir atsargiai žengė atatupsta.
Tvirtos, galingos kojos buvo aptemptos minkštais išblukusiais džinsais. Darbiniai batai gerokai nutrinti, bet iš pado buvo matyti, kad jie amžini. Teilorė jau spėjo pastebėti stiprias rankas ir krūtinę, kuri buvo plati, tvirta, marškinėliai prilipę prie drėgno kūno kaip antra oda. Jis buvo aukštas, lieknas, šiurkštus ir vyriškas. Toks, kokį ji pasirinktų, jei norėtų vyro draugijos.
Bet dabar vyro draugijos nenorėjo.
– Vis dar maišaisi po kojomis, – suurzgė jis.
– Labas rytas, pone Makenzi.
Jis sunkiai iškvėpė.
– Makas.
– Ką?
– Gali vadinti mane Maku. Toks mano vardas.
– Tikrai? Ne ponas Pasipūtėlis?
Jo lūpos trūktelėjo.
– Man labiau patinka būti vadinamam Maku.
– Gerai, Makai.
Jis stovėjo ir visai mandagiai kažko laukė. Jam pakėlus antakį, Teilorė suprato, kad jis laukia, kol ji išeis.
Gaila, kad šis vyras nepažįsta jos geriau ir nežino, kad Teilorė elgiasi, kaip nori ji pati, o ne kiti.
– Nesitarėme, kad darbai prasidės šiandien, – pareiškė ji.
– Pasirašei sutartį.
Taip, pasirašė. Pardavė nuostabų karalienės Onos laikų lovos galvūgalį, kad sumokėtų jam avansą, bet susitarė, kad darbus pradės rytoj. Prakeikimas, jai taip reikia šiandienos.
Pasirodo, Makas, nusprendęs, kad pokalbis baigtas, lengvai ir nerūpestingai nupėdino šalin. Taip žingsniavo vyras, žinantis pakantumo vertę. Taigi, Makas kantriai pakėlė kūjį ir trenkė jį į pietinę sieną. Vieną kartą. Antrą. Jo rankų raumenys įsitempė ir sudrėko nuo prakaito. Makas ramiausiai griovė sieną nekreipdamas į ją dėmesio.
Teilorę pakerėjo nevaržoma jėga, kurią demonstravo jo tobulas kūnas.
– Emm… atsiprašau?
Kūjis ir toliau kilo ir leidosi stebėtinai ritmingai. Stebeilydama kaip apžavėta į įsitempusius Mako raumenis, Teilorė svarstė, kiek jėgos reikia šiems judesiams. Ji ir vėl sudrebėjo visu kūnu, bet ne iš šalčio. Patalpoje buvo karšta. Jis buvo karštas… ir staiga ji… užkaito.
Ji per ilgai nepatyrė seksualinio pasitenkinimo. Visada pasiruošęs vibratorius nesiskaito.
– Makai?
Jis nė neatsigręžė ir Teilorei tai nepatiko. Ji subrendo anksti. Aukštas, liesas kūnas virto vyrų svajone. Nuo tada visi į ją atsisukdavo.
O dabar vyras jos nepaisė, tad ji ėjo iš proto visai kaip kišenėje skambantis mobilusis telefonas. Teilorė jį išsitraukė, prispaudė prie ausies, kitą užspaudė pirštu ir perrėkdama Maką atsiliepė:
– Klausau?
– Turiu blogų naujienų, – tarė ponia Kebot, vieno prabangiausių miesto antikvariatų savininkė.
– Blogų naujienų?
Kūjis pakilo, Makas atsisuko.
Žvilgsniai susitiko.
Atrodė, kad netyčia įvyko nevaldoma cheminė reakcija. Jo akys buvo nuostabios. Teilorė pirmą kartą gyvenime pametė mintį pokalbyje. Prikandusi apatinę lūpą, gręžė smegenis ieškodama gyvų ląstelių, bet Makui nuleidus žvilgsnį į jos lūpas pulsas patrigubėjo.
To negali būti. Ji netraukia jo, o jis – jos. Tai nežada nieko gero, Teilorė prisiekė sau daugiau niekada nestatyti širdies ant kortos. Žinoma, nors kartą ji jau dužo į šipulius, Teilorė nebuvo vienuolė.
Ir vis dėlto seksas tapo maloniu, bet tolimu prisiminimu.
Teilorė apsilaižė lūpas. Visada taip darydavo, kai susinervindavo. Karštam, smalsumo neslepiančiam žvilgsniui vėl nuslydus žemyn prie lūpų, Teilorė net sukaito.
Dievulėliau. Sukaupusi valios likučius, ji susitelkė į telefono pokalbį.
– Kokios naujienos?
Makas padėjo kūjį ant grindų. Iš pagarbos jos reikalams? Ne, turbūt padirbėjęs panoro pailsėti.
Turbūt kaip tik baigė.
– Atleiskite, – kalbėjo ponia Kebot. – Bet jūsų siūlomą kainą už devynioliktojo amžiaus sietyną pralenkė.
Staiga pamiršusi Maką, Teilorė tvirčiau suspaudė telefoną.
– Kaip? Kas dar pasiūlė kainą už sietyną?
– Jus nugalėjo… – šiugždėjo sklaidomi popieriai. – Izabelė V. Kraftsman.
Galėjo numanyti. Mieste tik vienas žmogus būtų vertinęs tą sietyną kaip ji – jos pačios motina.
Tas sietynas buvo didžiausias Teilorės noras, ir motina tai žinojo. Jos motina buvo gerai išsilavinusi, protinga ir turėjo akis pakaušyje, todėl žinojo viską.
Na, išskyrus tai, kaip būti motina. Net stebėtina, kaip susimovė su motinyste, bet galbūt iš dalies dėl to kalta ir Teilorė. Ji vis bjaurėjosi motinos jaučiama pagieža, didelėmis ambicijomis ir gebėjimu rasti laiko viskam, tik ne dukterims.
Baigusi koledžą ir išsikrausčiusi iš tėvų namų, Teilorė nusprendė pasielgti kaip suaugęs žmogus ir viską pamiršti. Ji taip ir pareiškė motinai. Pasakė, kad atleidžia už visus praleistus renginius, pamirštus gimtadienius ir fizinio ryšio trūkumą. Pati nežinojo, ko tikėjosi, bet tikrai nemanė, kad ją pertrauks motinos telefonas. Motina kilstelėjo ranką rodydama, kad Teilorė patylėtų, atsiliepė telefonu, sutvarkė kažkokį darbo reikalą, pabučiavo orą kažkur ties Teilorės skruostu ir išėjo.
Visiškai pamiršo, kad jos buvo vidury svarbaus pokalbio.
Teilorė valandėlę stovėjo kupina pasibjaurėjimo, paskui gyveno toliau. Pasirinkimo nebuvo. Ne visos motinos švelnios ir šiltos. Teilorei teko su tuo susitaikyti.
Po kelerių metų Izabelė padarė tai, kas Teilorei atrodė nesuvokiama – ištekėjo antrą kartą ir viską metė dėl lygiai tokio pat ambicingo, tokio pat šaltakraujiško smegenų chirurgo daktaro Edvardo Kraftsmano. Teilorė dalyvavo vestuvėse. Jei nebūtų pamačiusi savo akimis, niekada nebūtų patikėjusi.
Motina gyveno dėl šio vyro, be perstojo jį liaupsino, bučiavo, glėbesčiavo, prie jo glaustėsi ir vėl jį bučiavo.
Tai buvo taip pat skaudu kaip ir faktas, kad motina nukniaukė sietyną jai iš po nosies.
– Ačiū, – tarstelėjo Teilorė į telefoną ir lyg niekur nieko įsikišo jį į kišenę. Prakeikimas, prakeikimas, prakeikimas. Ji taip aistringai troško