Priverstinis nusileidimas. Lori Wilde
į darbą gnaibyti turtingos manekenės nugaros.
– Myliu tave, – tyliai per petį mestelėjo Džosė.
– Tu manęs nepriversi jaustis vaiku.
– Net jei ir esi maža mergaitė?
Džosė nusijuokė ir patraukė į poilsio centrą.
Sofija suraukė lūpas ir vėl pažvelgė į Gibo Martino vasarnamį. Blondinės nebebuvo, o vyras vis dar nervingai vaikštinėjo kalbėdamas telefonu.
Ar jis kada sulėtina tempą? Leidžia sau giliai įkvėpti? Atsipalaiduoti? Skirti nors sekundę laiko sau?
Sofija dirstelėjo į dangų ir pagal saulės padėtį spėjo laiką. Ji niekada nenešiojo laikrodžio. Dabar greičiausiai pusė dviejų. Pakankamai laiko, kad pripildytų baką ir patikslintų skrydžio detales. Žiovaudama ji tingiai pakilo iš hamako, išsitiesė lyg trokšdama pasiekti debesis. Marškinėliai pasikėlė apnuogindami pilvą.
Gibas Martinas atsirėmė į balkono turėklus.
Jis ją stebi!
Sofijai sudiegė pilvą. Moterį kankino keistas jausmas, kad netrukus kažkas įvyks.
Tos pilkos, veriančios akys spoksojo tiesiai į Sofiją. Ačiū Dievui, kad jos akis dengė akiniai nuo saulės.
Vyras vos pastebimai nusišypsojo.
Sofija susijaudino, turėjo save tramdyti, kad neimtų pasipūtėliškai vaipytis. Galbūt Gibas ir nėra pernelyg dėmesingas panelei Viršelio modeliui, tačiau, jokios abejonės, dabar amerikietis žvelgia tiesiai į Sofiją.
Tai, ką ji dabar padarė, nebuvo protinga, tačiau žmogiška. Sofija apsimetė, jog nepastebi veriančio Gibo žvilgsnio. Ji nusiėmė kaubojišką skrybėlę, atlošė galvą, perbraukė delnu per savo ilgus plaukus taip, kad atrodytų lyg ką tik pakilusi iš patalų, tada trumpam prikando apatinę lūpą, kad ta atrodytų putlesnė.
Bloga mergaitė, bloga. Mala. Mala.
Eidama lėktuvo link Sofija stengėsi pabrėžtinai linguoti klubais. Nejaugi ji tikrai pajuto deginantį vyro žvilgsnį? Moteris atsisuko, tačiau balkonas buvo tuščias. Suirzo supratusi, jog niekas nematė jos gundančios eisenos.
Idiotė.
Niekis. Nesvarbu. Tai net ne flirtas. Gibo ir Sofijos santykiai buvo minimalūs: keli slapti žvilgsniai, ilgiau nei įprastai trukęs rankos paspaudimas – štai ir viskas. Tačiau fantazijos apie žavų užsienietį, kurio pašonėje sukiojosi ilgakojė gražuolė, Sofijai bylojo: santykiai su Emiliu – ne tai, ko ji geidžia. Geriausia išeitis – likti draugais.
Pats laikas jam tai pasakyti.
Po darbo Sofija planavo nuskristi į San Chosė ir paiškylauti su Emiliu. Nors šįryt į nešiojamą šaldiklį prisikrovė produktų, visgi atsisakys iškylos ir leis vaikinui susiprasti: tarp jų įmanoma tėra tik bičiulystė.
Ar nebuvo kvaila paleisti vyruko, kuris po kurio laiko galėtų tapti geru sutuoktiniu? Gal. Tačiau kažkas Sofijai kuždėjo, jog yra vyras, pažadinsiantis širdyje didžiulę aistrą.
Ir, kol to žmogaus neras, ji nenurims.
Antras skyrius
Pasislėpęs už bambukinių žaliuzių, Gibas slapta stebėjo, kaip mažutė seksuali lėktuvo pilotė linguoja klubais. Jis neturėjo to daryti. Juk čia pat buvo Steisė, tačiau ta temperamentinga pietietė turėjo kažką, kas prikaustė vyro dėmesį nuo pat pirmo susitikimo Libera oro uoste.
Tarp jo ir Steisės atsirado įtampa. Dveji metai kartu – tai aštuoniolika mėnesių ilgiau, negu Gibas numatė. Abu iš pat pradžių žinojo, kad jų santykiai netruks ilgai. Gibui reikėjo pasitempusios, dailios moters, galinčios lydėti į verslo susitikimus, o Steisė troško vyro, kuris duotų tiek pinigų, kiek ji užsigeidžia.
Kurį laiką jiedu patenkino vienas kito poreikius, tačiau dabar santykiai ėmė nervinti. Steisė dažnai kaltino Gibą darboholizmu, be to, nuolat reikalavo dėmesio. Pasiimti bendrakeleivę į Bosque de Los Dioses buvo klaida dar ir todėl, kad Gibas pajuto troškimą flirtuoti su lėktuvo pilote.
Sofija apžiūrinėjo lėktuvą, tikrino šviesas, o kai pasistiebė žvilgtelti į skydelį, jos balta palaidinė pakilo dar aukščiau – matėsi dar daugiau jos lygios, įdegusios odos. Saulė apšvietė auksinį auskarą bamboje, juodi ilgi plaukai dengė nugarą.
Gibas nurijo seiles. Šios moters išlinkimai – tobuli. Balta palaidinė dengė krūtis, panašias į du sunokusius persikus. Vyro burna akimirksniu prisipildė seilių.
Sofija dėvėjo bridžus, šlaunų srityje tabalavo nušiurę siūlai. Galvą dengė rožinė kaubojiška šiaudinė skrybėlė, o širdelės formos akiniai nuo saulės buvo beveik visiškai nuslydę nuo mažutės moters nosies. Ši gražuolė mėgsta rožinę spalvą. Pirmojo skrydžio metu ji kvepėjo saldžiais greipfrutais, gaiva ir švara.
Ką ji slepia po šiomis kelnėmis? Rožinius berniukiškus šortus? Tokios pačios spalvos diržą? O gal išvis nieko?
Vyro kūnas kaito.
Laikykis, Martinai. Galbūt Gibas ir nepratęs ilgam įsipareigoti, tačiau, kai turi antrą pusę – kad ir kokią netikusią, – nelaksto paskui kitus sijonus.
– Tu ištikimas iki kaulų smegenų, – dažnai erzindavo Gibą jo geriausias draugas, pakrantės apsaugos leitenantas Skotas Everlis.
Tai tiesa, nes Martinas visada būdavo ištikimas.
Suskambėjo Gibo mobilusis. Vyras atsitraukė nuo lango, iš kišenės išsiėmė telefoną ir dirstelėjo į ekraną.
Vilką mini, vilkas čia.
Pastaruoju metu Skotas vengė skambučių, tad Gibas svarstė: galbūt draugas jau paliko pakrantės apsaugą. Jiedu kartu pradėjo verslą, kūrė slaptą ekologinį projektą, galintį pakeisti žmonių keliavimo būdus.
Į Tilaraną, esantį Kordiljerų masyve, Gibas to ir atvyko. Planavimo darbai pagaliau baigti. Nors patentas dar neišduotas, tačiau tai tik laiko klausimas. Architektas atvyks kitą savaitę. Pats metas konstruoti eksperimentinius, trisdešimties kilometrų ilgio vienbėgio geležinkelio polius, sujungsiančius Bosque de Los Dioses ir Monteverdę. Šių eksperimentinių bėgių statyba naudinga dėl dviejų dalykų. Pirma, pagaliau Dievų mišką bus galima pasiekti ir kitomis transporto priemonėmis, ne tik lėktuvu. Antra, atkampi vieta bei vešli augalija atbaidė Gibą persekiojančius šnipus. Per pastaruosius dvejus metus priešai iš Fisby korporacijos dusyk užbėgo Martinui už akių, pavogdami idėjas, į kurias jis investavo. Gibas neleis, kad taip nutiktų dar kartą.
Trūko tik Skoto. Gibas jam vieninteliam patikėtų savo saugumą. Apie bendradarbiavimą jiedu diskutavo jau dvejus metus – nuo to laiko, kai Gibas pirmąsyk investavo į šį projektą. Kad galėtų pradėti, beliko sulaukti, kol pakrantės apsauga išmokės Skotui komisinius. Ši gaišatis erzino. Kuo ilgiau tai truks, tuo didesnė tikimybė, kad kas nors pasiglemš idėją dar iki patento išdavimo.
Gibas atsiliepė.
– Vyruti, kur buvai prasmegęs?
– Skendėjau meilės vandenyne, – atsakė Skotas.
Gibas nusijuokė.
– Tai kada palieki pakrantės apsaugą? Kada atvyksti į Kostą Riką? Man tavęs reikia čia.
– Aš rimtai, – atkirto bičiulis. – Įsimylėjau nuostabiausią moterį pasaulyje. Ji protinga, seksuali ir…
Gibas prunkštelėjo.
– Baik mane kvailinti. Mes turime užkariauti šias žemes. Tai padaryti nėra taip paprasta. Vien pastangos čia slapta atgabenti visas medžiagas buvo tikrų tikriausias košmaras.
– Tu manęs nesiklausai.
– Žinoma,