Sugrįžimas. Sarah Mallory
gerai, – pagalvojo ji, nes Merimonas buvo stambesnis ir ginkluotas peiliu. Susidoroti su pašto vaikinu ji dar turėjo šansą. Šiam artinantis išskėstomis rankomis, Kesė įsitempė. Jis bjauriai, pergalingai šypsojosi – tikriausiai manė, kad ji dreba iš baimės, bet jam prisiartinus Kesė staigiai žengė į šoną, apsisuko, pasilenkė, pačiupo nuo žemės rankos ilgio ir storio šaką ir greitai suėmusi ją abiem rankomis trenkė vežikui per kelius. Šis staugdamas parkrito ant žemės.
– Gražiai pasidarbavote, mademoiselle, – raitas ant bėrio tarė nepažįstamasis ir ištiesė jai ranką. – Na? Norite vykti su manimi ar verčiau mėginsite laimę su šiais scélérats2?
Tikrai, kad padugnės, – pagalvojo Kesė paskubomis žvalgydamasi aplink. Merimonas klūpojo ant kelių ir piktai purtė galvą, vežikas sunkiai stojosi ant kelių. Ji vienu šuoliu atsidūrė prie nepažįstamojo, čiupo jo ištiestą ranką, vieną koją uždėjo ant jo bato ir leidosi užkeliama ant balno priešais jį. Vyriškis lengvai ją pakėlė ir pasisodinęs sau ant šlaunų paragino žirgą.
Kesė nebijojo nukristi, ją tvirtai laikė stiprios nepažįstamojo rankos. Kadangi ji sėdėjo šonu, galėjo atsisukti į vyrą arba į kelią. Kesė pasirinko pastarąjį variantą ir įsmeigė akis į tolį. Ant rankos nusmukęs juodas šalis ėmė plaikstytis kaip vėliava. Turbūt vėjas bloškė jį raiteliui į veidą, nes šis netaręs nei žodžio jį nutraukė ir kanopoms dundant per medžių paunksnę numetė šalin. Kesė atsisukusi stebėjo, kaip jis iš lėto nusklendžia ant žemės. Vienintelis gedimo vyro ir santuokos simbolis. Jo nebėra. Ji nusigręžė ir pažvelgė į priekį, į paslaptingą ateitį.
~2~
Jie jojo per mišką. Tylą trikdė tik vienodas žirgo kanopų kaukšėjimas. Kesė ir nemėgino užmegzti pokalbio. Tamsoje buvo sunku įžiūrėti kelią, ji norėjo, kad jojikas susitelktų ir saugiai vestų žirgą tarp medžių. Tik tada, kai jis sulėtino žirgą ir šis ėmė risnoti žingine, ji nutraukė tylą:
– Ar žinote, kur jojame?
Ir iškart subarė save, kad paklausė angliškai, bet jis atsakė su vos juntamu akcentu.
– Kol kas neturiu žalio supratimo, – linksmai tarė. – Galėsiu atsakyti, kai nebebus medžių ir matysiu dangų, – pridūrė jai nejaukiai pasimuisčius priekyje. – Gal sustokime ir valandėlę pailsinkime žirgą?
Jis sustabdė žirgą ir padėjo Kesei nulipti. Tik tada ji suprato, kad kojos jos nelaiko, ir įsikibo į balną, kad neprarastų pusiausvyros.
Vyriškis nušoko šalia jos.
– Nagi, truputį paėjėkime, galūnės greitai atsigaus.
Jis apkabino Kasandrą per pečius ir prisitraukė prie savęs. Jo drabužiai buvo šiurkštūs, atsidavė purvu ir prakaitu, bet Kesė negalėjo paeiti pati, tad leidosi padedama. Jo jėga buvo maloni, bet kartu glumino. Jis elgėsi ir kalbėjo kaip išsilavinęs žmogus, bet atrodė kaip prasčiokas.
– Dar nepadėkojau, kad mane išgelbėjote, – atsargiai tarė ji. – Ką čia veikėte?
– Man reikėjo žirgo.
Jo ramus atsakymas taip nustebino, kad ji net nusijuokė.
– Tai kelia dar daugiau klausimų, monsieur.
Ji manė, kad jis kaip nors išsisuks, bet atsakė labai nuoširdžiai:
– Mane persekiojo. Ieškodamas prieglobsčio pabėgau į mišką. Pamačiau prie karietos pririštą žirgą. Kadangi jūsų palydovai jums grasino, niekas jo nesaugojo. Aš labai apsidžiaugiau, bet pamaniau, kad būtų negražu pasprukti palikus jus likimo valiai.
– Tikrai taip.
Kesė stengėsi kalbėti ramiai, bet viduje baiminosi ar nebus nuo vilko užšokusi ant meškos.
Ji atsargiai atsitraukė ir jis iškart ją paleido. Kesė toliau žingsniavo šalia, o žirgas ramiai kaukšėjo greta. Virš jų rašalo mėlynumo danguje kabojo mėnulis.
– Tai jūs – bėglys, – tarė ji patenkinta. – Taip ir maniau.
– Ir jūs manęs nebijote?
Kesė iškėlė galvą.
– Aš nieko nebijau, – tarė ir iškart suprato, kaip kvailai tokiomis aplinkybėmis nuskambėjo jos greitas atsakymas. Ji iš lėto pridūrė: – Tiksliau, esu atsargi, kaip ir dera su nepažįstamuoju.
– Tiesa, bet tai galima ištaisyti, – tarė jis ir sustojęs jai nusilenkė. – Raulis Dulevantas, jūsų paslaugoms.
Kadangi jis tikėjosi atsakymo, ji po minutėlės tarė:
– Ledi Kasandra Vitnė.
– Ir jūs anglė. Dėl to turime kalbėtis šia barbarų kalba.
– Tada kalbėkimės prancūziškai, – atsakė susierzinusi.
– Kaip norite, – jis sugavo jos kairę ranką. Kadangi abu nemūvėjo pirštinių, jo šiurkštus nykštys užčiuopė paprastą, auksinį žiedą ant trečio piršto.
– Kai susitikome, kreipiausi į jus mademoiselle. Atleiskite, madame.
Jo prisilietimas buvo stebinamai intymus. Kesė atitraukė ranką.
– Verčiau eime.
Jai pajudėjus, jis patraukė iš paskos.
– Kur jūsų vyras?
Prieš atsakydama Kesė akimirką sudvejojo.
– Verdene.
– Ar jis sulaikytas?
Ji ir vėl sudvejojo nenorėdama prisipažinti, kad yra našlė. Kad ji viena ir nesaugi.
– Taip. Tas niekšas, kurį parklupdėte, buvo jo nusamdytas kurjeris, kad palydėtų mane į Angliją.
– Akivaizdu, kad tai buvo prastas pasirinkimas.
Pajutusi, kad akis gelia karštos ašaros, Kesė greitai sumirkčiojo. Dabar ne laikas savigailai.
– O kaip jūs? – paklausė ji, vengdama toliau kalbėti apie save. – Kas jus vejasi?
– Įstatymo sargai. Jie mano, kad aš – dezertyras.
– Jie taip mano? Bet tai netiesa?
– Ne. Mane prieš šešis mėnesius garbingai atleido iš laivyno.
– Dabartinėmis aplinkybėmis, kai jūsų šalis kariauja, – truputį smerkiamai atsakė ji. – Atrodytų normalu, kad kiekvienas tikras prancūzas stoja ginti savo šalies, monsieur.
– Tikras prancūzas – galbūt, – atšovė jis. – Bet aš iš Briuselio. Užaugau pietų Nyderlanduose, kuriuos valdė austrai.
– Bet tobulai kalbate prancūziškai.
– Mano šeima kilusi iš miestelio pasienyje su Prancūzija. Buvau dar kūdikis, kai jie persikraustė į Briuselį, tad užaugau tarp prancūzakalbių. Paskui iškeliavau į Paryžių ir įstojau į prancūzų laivyną. Kaip suprantate, labai ilgai nekalbėjau jokia kita kalba.
Ledi neatsakius, Raulis karčiai savęs paklausė, kodėl išvis jai aiškinasi. Koks jai skirtumas? Ji anglė. Visi žino, kad jie jaučiasi viršesni už visus kitus. Kaip nepasisekė, kad atsidūrė viename balne su anglų aristokrate!
– Žirgas jau pailsėjo, – trumpai tarė jis. – Manau, kad jau galime joti.
Jis užšoko ant žirgo ir ištiesė jai ranką stengdamasis negalvoti, kokia ji smulki ir moteriška, kaip jos kvepalai primena švelnias vasaros dienas. Jai atsisėdus ant žirgo, jo smakrą pakuteno tamsios garbanos. Kai arklys kluptelėjo tamsoje, ji įsikibo jam į rankovę
Niekšai (pranc.).